405 | 2012 11 19 | Darbų ir malonės santykis

 Iš Šventojo Rašto konteksto suprantame, kad atėjęs Kristus panaikina Senojo Testamento Įstatymą, kuris rėmėsi darbais, ir dabar už darbus svarbiau yra tikėjimas (pasitikėjimas) Kristumi, Dievo malonės pripažinimas. Tačiau Naujajame Testamente taip pat gausu vietų, kuriose Kristus kalba apie kiekvieno asmeninį stengimąsi, teisingą elgesį, norint pakliūti į Jo karalystę; neteisiesiems ji amžiais liks nepasiekiama. Ar nėra Kristaus mokslas vėl paremtas tais pačiais darbais? Koks, anot jūsų, yra žmogaus asmeninių pastangų ir paties Dievo malonės santykis, norint pelnyti dangišką karalystę?


Šiame klausime įžvelgiu dvi sudėtingas temas: (1) Senojo ir Naujojo Testamentų dermė bei (2) Dievo malonės ir tikinčiojo darbų suderinamas. Jų aptarimui reikėtų nemažai vietos, todėl apsiribosiu tik esminėmis gairėmis. 

Nelabai tikslu teigti, jog Kristus panaikina Senojo Testamento Įstatymą, - čia reikėtų paaiškinimo, kas turima omenyje. Iš tiesų abu testamentai yra glaudžiai susiję, persipynę - tai „lyg dvi lūpos, per kurias į mus prabilo Dievas" (Thomas Watsonas, puritonų pamokslininkas). Šv. Augustinas šią testamentų harmoniją suvokė taip:  Naujasis Testamentas paslėptas Senajame, o Senasis pilnai atsiveria per Naująjį. Pavyzdžiui, nors atrodo, kad Senajame Testamente „karaliauja" Įstatymas, tačiau Naujojo Testamento autoriai pastebi, kad sykiu ten labai daug kalbama apie tikėjimą, Dievo malonę, tikrą pasitikėjimą Viešpačiu. Kita vertus, nors Naujajame Testamente pabrėžiama malonės ir tikėjimo svarba žmogaus išganyme, jame reikšmingą vietą užima ir mokymas apie tikinčiųjų dievotą gyvenimą ir gerus darbus.

Kadangi darbų ir malonės temų gijos driekiasi per visą Šventąjį Raštą, viena kitą papildydamos, ieškokime jų dermės, o ne supriešinimo. Problema kyla tuomet, kai pasitelkiant Senąjį Testamentą (Įstatymą) žmogaus pastangos iškeliamos aukščiau už Dievo dovaną Kristuje, nesuvokiant, jog be Kristaus aukos nėra tikro išganymo, be Jo Dvasios - tikro pasikeitimo. Naujajame Testamente mokoma, kad silpnas, nuodėmingas žmogus savo pastangomis niekaip negali įvykdyti Įstatymo - šis darbas tik Dievo malonės, Kristaus ir Šventosios Dvasios galioje. Tiesa, paaiškėja, kad dalis ritualinio Įstatymo (šventykla, kunigystė, aukojimo apeigos) nuostatų buvo laikini, į Kristaus atėjimą orientuoti, provaizdžiai (žr. Laišką hebrajams). Šiuo aspektu galime kalbėti apie Įstatymo reikalavimų galutinį išsipildymą Naujojo Testamento metu (tai tikslesnis žodis negu „panaikinimas"), tačiau moralinis Įstatymo aspektas (Dekalogas) lieka normatyvus tikintiesiems  ir galiausiai per Dvasią išsipildys Jo šventinamuosiuose - iš dalies šiame gyvenime ir galutinai bus atbaigtas Prisikėlime. Sykiu paaiškėja, kad Kristuje svarbi ne tik Įstatymo raidė, bet ir tikrasis Dievo, Įstatymo davėjo, motyvas bei esmė - meilė (žr. Rom 13,10).

Pastorius Darius Širvys 

 



Žiūrėti visas klausimų - atsakymų temas

Bendrinti: