514 | 2016 01 18 | Tikinčiųjų kunigystė

 

Ką reiškia visų tikinčiųjų kunigystė?

Tomas


Sveiki, Tomai, pamėginsiu atsakyti  į jums rūpimą klausimą apie kunigystę. Senojo Testamento metu kunigai (hebrajiškai – kohen, graikiškai – hereus) buvo paskirti iš Mozės brolio Aarono palikuonių, kad atstovautų žmonėms, o konkrečiai žydų tautai prieš Dievą. Aukodami savo ir žmonių atneštas aukas, smilkydami smilkalus, besimelsdami už tautą, atlikdami kitus, jiems per Mozę nurodytus paliepimus ir ritualus, jie (kartu su pranašais ir vėlesnio laikotarpio karaliais) buvo tam tikri tarpininkai tarp žmonijos ir Dievo Jehovos. Apie tai smulkiai aprašyta pirmosiose penkiose Biblijos knygose, judėjų dar vadinamose Toros vardu. Jų tarnavimas ir visas šventyklos įrengimas tarsi liudija, kad kelias pas Dievą nėra atviras kiekvienam. Ir tai pasikeičia tik atėjus Jėzui Kristui. Naujajame Testamente Laiško hebrajams (žydams) autorius teigia, jog Jėzus Kristus tapo vyriausiu kunigu ne pagal kūnišką liniją (jis ne Aarono giminės palikuonis), o dvasiniu būdu (Hrb 4, 14–16; 5, 5–10; 6, 20). Todėl  keičiasi ir kunigystės samprata (Hbr 7, 12). Štai čia ir atsiranda jūsų panaudota visų tikinčiųjų kunigystės, arba visuotinės kunigystės, sąvoka. Nuo šiol Dievo kunigai – ne išskirtinis luomas, bet kiekvienas tikintysis. Mokymas apie tai remiasi Švento Rašto eilutėmis:

Tam, kuris pamilo mus ir nuplovė savo krauju mūsų nuodėmes, ir padarė iš mūsų karalystę bei kunigus savo Dievui ir Tėvui, – Jam šlovė (Apr 1, 5–6; 5, 10). Ženkite prie Jo, gyvojo akmens, tiesa, žmonių atmesto, bet Dievo išrinkto, brangaus, ir patys, kaip gyvieji akmenys, statydinkitės į dvasinius namus, kad būtumėte šventa kunigystė ir atnašautumėte dvasines aukas, priimtinas Dievui per Jėzų Kristų. <...> O jūs esate „išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, ypatingi žmonės, kad skelbtumėte dorybes“ To, kuris pašaukė jus iš tamsybių į savo nuostabią šviesą (1 Pt 2, 4–5. 9).   Katalikiškas ir protestantiškas požiūris į kunigystę skiriasi. Katalikai, panašiai kaip ir Senajame Testamente, skirsto bendruomenę į atskirus luomus: dvasininkiją ir pasauliečius. Kunigu tampama tik po sakramentinio veiksmo – įšventinimo. Protestantų požiūriu, Naujojo Testamento laiku Vyriausiasis Kunigas ir Dievo bei žmonijos tarpininkas yra Jėzus Kristus (1 Tim 2, 5), o visi tikintieji yra tarsi kunigai, t. y. tie, kurie gali atnašauti Dievui skirtas aukas ir savo užtarimo maldomis tarpininkauti tarp Jo ir pasaulio. Tik aukos jau yra dvasinės: malda, širdies nuostatos ir pan. Taigi kunigai jau nebėra išskirtinis dvasininkijos luomas, kuris tarpininkauja tarp Kristaus ir tikinčiųjų pasauliečių. Prasidėjus Reformacijai ir protestantiškiems judėjimams, buvo reformuota krikščioniška bažnyčia ir tarnystės principai. Pastoriai, vyskupai – tai daugiau prižiūrėtojai, administratoriai, bendruomenės narių sielų ganytojai – sielovadininkai, o ne kunigai, kurių paskirtis tarpininkauti tarp Dievo ir žmonių. Visuotinė kunigystė – tai privilegija, o tuo pačiu ir atsakomybė. Privilegija – nes dėl Jėzaus Kristaus atperkamosios kraujo, kuris nuplauna mūsų nuodėmes, aukos, dabar kiekvienas gali artintis prie Dievo malonės sosto: Taigi, turėdami didį Vyriausiąjį Kunigą, praėjusį pro dangus Dievo Sūnų Jėzų, <...> drąsiai artinkimės prie malonės sosto, kad gautume gailestingumą ir rastume malonę pagalbai reikiamu metu (Hbr 4, 14. 16).  Tai taip pat ir atsakomybė, nes artintis prie Dievo turime mes patys, o nebe kažkas kitas už mus.

          

 

Bendrinti: