.jpg)
Norėjau paklausti apie kalbų dovaną. Aš jomis nekalbu, nes nejaučiu, kad tai eitų man iš dvasios. Nesu įsitikinęs, kad šią dovaną turi visi, o taip pat, kad aš ją turiu.
Nenoriu daryt tai, ko nežinau, nes bijau būti religingu. Kaip man elgtis? Ar tai nėra tik mano užsispyrimas ar sukilimas?
Lukas
Sveikas, Lukai.
Pritariu tavo minčiai, jog keblu praktikuoti tai, kuo nesi užtikrintas, o kartu labai džiugina, kad domiesi, aiškiniesi kitų kalbų dovanos klaisimą. Pabandysiu tau padėti.
Manyčiau, jog tau turėtų tapti aiškiau, ar šią dovaną turi, mums peržvelgus keletą Šventojo Rašto ištraukų, nusakančių kitų kalbų prigimtį, jų pasireiškimo būdą.
Tavo dvejonė, kad visi tikintieji gali turėti kitų kalbų dovaną, yra pagrįsta Raštu, mat apaštalas Paulius retoriškai klausia: „Ar visi kalba kalbomis?" (1Kor 12, 30), o kiek toliau tame pačiame laiške išsako lūkestį, kuris leidžia teigti, jog tikrai ne visi Korinto bažnyčios tikintieji meldėsi kitomis kalbomis: „Aš norėčiau, kad jūs visi kalbėtumėte kalbomis..." (1Kor 14, 5). Taip yra todėl, kad kitos kalbos yra tik viena iš daugelio Šventosios Dvasios dovanų, ir Ji jas kiekvienam dalina skirtingas savo suverenia nuožiūra (žr. 1Kor 12,11). Jei kažkas šios dovanos neturi, greičiausiai jis turi kokią kitą - be dovanų nesame palikti nei vienas.
Vis dėlto pastebėtina, kad, kai Šventoji Dvasia nužengdavo, aplankydavo ar pripildydavo Naujojo Testamento tikinčiuosius, dažniausiai jie prakalbėdavo kitomis kalbomis (žr. Apd 2, 4; 10, 44-46; 19, 6), t.y. imdavo artikuliuoti iki tol patiems niekada negirdėtus ir netartus garsus, kurių prasmė jiems būdavo nesuprantama. Dievo Dvasios įkvėpti jie imdavo aukštinti Dievą iš vidaus kylančiais, tačiau protui nesuvokiamais skiemenimis ir/ar žodžiais. Žiūrin iš šalies, jie galėjo atrodyti kaip išprotėję, tačiau apaštalas Paulius paaiškina šį fenomeną: „Kas kalba kalbomis, ne žmonėms kalba, bet Dievui; niekas jo nesupranta, nes jis dvasioje kalba paslaptis." <...> „Kas kalba kalbomis, pats save ugdo..." <...> „Nes jei meldžiuosi kalbomis, meldžiasi mano dvasia, bet protas lieka bevaisis" (1Kor 14, 2.4.14). Taigi kitos kalbos yra vienas iš intymios maldos Dievui būdų, skirtas individualiai bendrystei su Viešpačiu. Jos nėra skirtos žmonių aptarimui ir vertinimui, beje, taip pat nereiškia gebėjimo susikalbėti užsienio kalbomis, kurių nesi mokęsis (kai kas būtent taip bando interpretuoti kitų kalbų dovaną; nors ir tokį gebėjimą, būtinybei esant, Šventoji Dvasia, manau, gali suteikti).
Kitos kalbos, kaip ir visos kitos dvasinės dovanos, - tai Viešpaties pagalba mums, kad galėtume efektyviau praktikuoti tikėjimo gyvenimą. Šių dovanų dėka Dievas pranoksta mūsų natūralius sugebėjimus, kažkiek „nušveičia" tą miglotą stiklą, apie kurį kalba apaštalas Paulius, tvirtindamas, jog dieviškas gyvenimas mums yra suvokiamas ir pasiekiamas tik labai ribotai (žr. 1Kor 13,12). Dvasios dovanos kažkiek kompensuoja tą ribotumą ir jos reikalingos tik žemiškame gyvenime - amžinybėje nebus prasmės joms egzistuoti, kadangi Viešpatį regėsime veidas į veidą ir pažinsime Jį tobulai.
Tikiuosi, Lukai, jog kažkiek paėjau tau labiau suprasti kitų kalbų dovanos paskirtį. Kaip suprantu, tam tikrus kalbų dovanos „impulsus" išgyveni, tik gal ta kalba nėra rišli, gal ir jos paskirties nelabai suvokei, todėl ji tau ir atrodė dviprasmiškai. Pamenu, jog ir pats jaučiausi labai panašiai savo įtikėjimo pradžioje - kalbų dovaną turėjau, tačiau jos nepraktikavau, nes nelabai suvokiau, kas tai ir kam to reikia. Tad drąsinčiau ją naudoti maldoje ir nesutrikti, kad protas nesuvokia tų nesuprantamų garsų prasmės. Mat yra laikas maldai dvasia ir laikas maldai protu. O jeigu kartais tai, apie ką kalbėjome, tau visiškai tolima ir nepatirta, tuomet paraginčiau paprašyti Šventosios Dvasios kitų kalbų dovanos, nes, kaip pastebėjome, ji tikrai praturtina.
„Siekite meilės ir trokškite dvasinių dovanų..." (1Kor 14,1).
Pastorius Mindaugas Sakalauskas
Žiūrėti visas klausimų - atsakymų temas
