Pasninkas yra vienas iš labiausiai dvasinį gyvenimą formuojančių dalykų. Be to, pasninkas kažkuo panašus į meninę kūrybą.
Aš užaugau sekmininkų bažnyčioje, kurioje būdavo mažai pasninkaujama, bet per pastaruosius trisdešimt metų daug kas pasikeitė – dabar tampa populiaru pasninkauti. Žmonės ne tik giriasi savo pasninkais, bet ir pasninkauja dėl daugybės netinkamų priežasčių. Žinau ne vieną asmenį, kuris per gavėnios pasninką atsisakydavo saldumynų, o po to džiaugdavosi, jog atėjus vasarai galės drąsiau vilktis maudymosi kostiumėlį.
Kartais motyvai, kurie skatina žmones pasninkauti, yra susipainioję. Minėta mano jaunystėje lankyta bendruomenė į pasninką nežiūrėjo lengvabūdiškai. Šventojo Rašto ištraukos apie pasninką, kuriomis remdavomės ir kurias aš prisimenu iš vaikystės, susijusios su demonų išvarymu. Evangelijos pagal Morkų 9 skyriuje ir Evangelijos pagal Matą 17 skyriuje aprašyta, kaip Jėzaus mokiniams nepavyko išvaryti demono, o į klausimą, kodėl jie to nepajėgė padaryti, Jėzus atsakė, kad šita veislė išvaroma tik malda ir pasninku. Mano bendruomenė tikėjo demonų išvarymu, o maldas vertinome labai rimtai, todėl Jėzaus žodžius laikėme iššūkiu. Ašutinė ir pelenai, Senajame Testamente minimi kalbant apie pasninką, rodos, patvirtino, kad pasninkas – ne žaidimas, taigi pasninkaudavome tik tada, kai vykdavo tikrai blogi dalykai ir mums reikėdavo stebuklo. Toks pasninkas atrodė lyg tam tikri mainai – tarsi turėtume Dievui parodyti, kad galime save apriboti, prieš Jam ką nors mums suteikiant.
Norėčiau plačiau panagrinėti pasninko būdus bei pažvelgti, kaip tai susiję su kūryba.
Gavėnios pasninkas
Gavėnia – keturiasdešimt dienų iki Velykų – tai laikas, kai pasninkaudami apmąstome, kodėl Kristus turėjo būti nukryžiuotas, ir suvokiame, kad tai įvyko dėl mūsų nuodėmių. Net ir neilgas pasninkas padeda nukreipti mintis nuo malonumų ir naujai prisiminti, kaip Kristus kentėjo dėl mūsų. Nesvarbu, nuo ko pasninkaudami susilaikome, tuo metu meldžiame, kad Dievas apkaltintų mus dėl nuodėmės ir išrautų ją iš mūsų gyvenimo. Ir jei tam skirsime daugiau nei mėnesį, Velykų šventė bus nuostabi.
Mąstydami apie gavėnią arba apskritai apie pasninką, imame suvokti, kad tai gali pakeisti mūsų įpročius. Jeigu ką darai ištisas keturiasdešimt dienų, įpročiai keičiasi. Jeigu kas vakarą prieš eidamas gulti suvalgydavai ledų, bet keturiasdešimt dienų to nedarei, galbūt nuspręsti ir toliau jų atsisakyti. Taigi pasninkaudami mes keičiamės – atsisakome senų, negerų įpročių ir įgyjame naujų.
Trečias svarbus aspektas susijęs su tuo, kad pasninkaudami mes dalyvaujame Kristaus kentėjimuose. Manau, jog apie tai per mažai kalbama, todėl toliau pateiksiu keletą susijusių Šventojo Rašto ištraukų. Atkreipkite dėmesį į visus jose aprašomus fizinius potyrius. Šios eilutės nėra vien tik teorinės, išmąstytos – galbūt tai, apie ką jose kalbama, yra svarbiausia pasninko dalis. Ir vėlgi, tikiu, kad būtent čia mums nemažai padeda menininkai, kurie moko krikščionis įvairius dalykus vertinti ne tik protu.
Štai, kas Biblijoje rašoma apie dalyvavimą Kristaus kentėjimuose: Nes jums duota dėl Kristaus ne tik Jį tikėti, bet ir dėl Jo kentėti […] (Fil 1, 29); Kaip gausėja mumyse Kristaus kentėjimai, taip gausėja per Kristų ir mūsų paguoda (2 Kor 1, 5); O jei esame vaikai, tai ir paveldėtojai. Dievo paveldėtojai ir Kristaus bendrapaveldėtojai, jeigu tik su Juo kenčiame, kad su Juo būtume pašlovinti (Rom 8, 17); Visada nešiojame savo kūne Viešpaties Jėzaus mirtį, kad ir Jėzaus gyvybė būtų apreikšta mūsų kūne. Nes mes, gyvieji, dėl Jėzaus nuolat atiduodami mirčiai, kad ir Jėzaus gyvybė būtų apreikšta mūsų mirtingame kūne (2 Kor 4, 10–11); [...] kad pažinčiau Jį, Jo prisikėlimo jėgą ir bendrystę Jo kentėjimuose, suaugčiau su Jo mirtimi, kad pasiekčiau prisikėlimą iš numirusių (Fil 3, 10–11); Mylimieji, nesistebėkite, kad degina jus ugnis, lyg jums būtų atsitikę kas keista, nes taip darosi jums išbandyti. Verčiau džiaukitės, dalyvaudami Kristaus kentėjimuose, kad ir tada, kai Jo šlovė apsireikš, galėtumėte linksmintis džiūgaudami (1 Pt 4, 12–13); Dabar aš džiaugiuosi savo kentėjimais dėl jūsų ir savo kūne papildau, ko dar trūksta Kristaus vargams dėl Jo kūno – Bažnyčios (Kol 1, 24).
Dabar aš džiaugiuosi savo kentėjimais dėl jūsų ir savo kūne papildau, ko dar trūksta Kristaus vargams… Kokia tai paslaptis! Kaip tai įmanoma?! Nors negaliu paaiškinti šio slėpinio, bet tikiu, kad pasninkas yra ne tik būdas prisiminti Kristaus kentėjimus, bet ir priemonė mirti sau.
Pasninkas – žingsnis nuo klausymo prie paklusnumo. Tai nėra didelis dalykas, tačiau jis leidžia mums dalyvauti Kristaus kentėjimuose. Mes išmokstame būti žmonėmis, kurie noriai aukojasi, kurie ima savo kryžių ir seka paskui Jėzų, o ne tiesiog gyvena tenkindami savo troškimus.
Šabas
Šabo arba poilsio dienos praktikavimas yra dar viena pasninko forma.
Susilaikymas nuo pasitikėjimo savo jėgomis
Praktikuodami šabą mes iš tiesų pasninkaujame nuo darbo. Kitaip tariant, liaujamės kažko siekti patys. Atsipalaiduojame ir pradedame suprasti, kad Dievas mumis rūpinasi ir mus aprūpina. Susilaikome nuo pasitikėjimo savo jėgomis ir atsisakome prielaidos, kad savo poreikius galime patenkinti patys arba kad patys galime save aprūpinti. Taigi pastangas išsigelbėti patiems keičia pasitikėjimas Dievo pažadu, kad tik Jis vienas gali mus išgelbėti.
Poilsis įsiliejant į bendruomenę
Dar vienas Dievo tikslas yra mūsų dalyvavimas bendruomenės gyvenime. Šiuo atveju nesvarbu, ar susilaikome nuo maisto, nuo televizijos žiūrėjimo ar socialinių tinklų, – svarbiausia, kad savo širdimi atsitraukiame nuo asmeninių troškimų tenkinimo ir daugiau savęs investuojame į Dievo karalystę. Taigi praktikuoti šabą nėra tiesiog ilsėtis nuo darbo. Šabas skirtas kurti ir ugdyti bendruomenę. Tai taip pat bažnyčios lankymas kiekvieną savaitę, kai būname kartu kaip Kristaus Kūnas.
Poilsis ruošiantis ateinančiai savaitei
Dar vienas šabo aspektas yra poilsis prieš ateinančią darbo savaitę. Man tenka bendrauti su daugeliu įtampos išvargintų žmonių. Seminarijos studentai neretai tuo pačiu metu dirba, tarnauja bažnyčioje, turi savo šeimas ir dar studijuoja. Kai kalbu su jais apie šabą, apie būtiną poilsį, jie supranta tai kaip pabėgimą nuo bet kokios įtampos – nuo spaudžiančių terminų, nuo atsakomybės, nuo visų tų balsų, kurie vis prašo padaryti viena ar kita. Tai tarsi akimirka, kai jie gali pailsėti nuo rašto darbų, kuriuos turi parašyti, knygų, kurias privalo perskaityti, vaikų, kuriems reikia padėti paruošti namų darbus ir t. t. Šabo esmė ta, kad žmogaus protas ir kūnas nespėja viso to atlikti, todėl reikalinga pertrauka, nes priešingu atveju gresia nervinis išsekimas.
Sekmadienis – tarsi atlygis po sunkaus savaitės darbo. Panašiai vertiname ir savo atostogas – sunkiai dirbame, kol jau beveik krentame išsekę, ir tuomet atostogos mums tampa tarsi atlygiu už visą tą sunkų darbą.
Šabas kaip mėgavimasis darbo vaisiais ir erdvė kūrybai
Sukūrimo istorijoje skaitome, kad septintąją dieną Dievas ilsėjosi po savo darbų. Visgi nemanau, kad Dievas buvo pavargęs. Siūlyčiau į Dievo požiūrį pažvelgti naujai, išskiriant du aspektus: mėgavimąsi atliktu darbu ir pasiruošimą naujiems darbams, kuriuos dar reikia atlikti. Galbūt šabo poilsis Dievui reiškė tiesiog džiaugimąsi atliktų darbų rezultatu – Jam nereikia pamiegoti, bet Jis nori pabendrauti, nori bičiuliautis su Adomu ir Ieva sodo vėsumoje. Galbūt šabas skirtas ne tik atsigauti po atliktų darbų, bet yra ir proga tiesiog įsivaizduoti ateinančią savaitę, jos laukiant kurti naujus dalykus, naujas galimybes.
Pasakodami pasaulio sukūrimo istoriją neretai pateikiame ją taip, tarsi tobulai šešias dienas dirbusiam Dievui staiga prireikė pertraukos. Panašiai žvelgiame ir į save – tikimės nepriekaištingai atlikti darbą ir mėgautis poilsiu kaip atlygiu. Visgi mes nesame dievai ir netarnaujame tokiam „Dievui-laikrodininkui“, kuris per pirmąsias šešias sukūrimo dienas tarsi „užvedė pasaulį“, paleido jį veikti, o po to tiesiog nusprendė atsipūsti ir paliko viską savieigai. Visiškai ne – mūsų Dievas ir toliau veikia kūrinijoje bei drauge su kūrinija. Jei manome, kad šabas yra tik poilsis nuo darbo, galbūt netinkamai dalyvaujame tame Dievo poilsyje. Panaudokime šabo poilsį tam, kad galėtume pasidžiaugti Dievo darbu ir kūrybiškai pažvelgti į ateinančią savaitę.
Pasninkas ir troškimai
Pažvelkime į pasninką ne tik kaip į ko nors netekimą ar apribojimą, bet ir kaip į erdvę naujiems dalykams ar naujoms galimybėms atveriamas duris. Mažiau siekime pasninką su nuodėmės ribojimu ir daugiau – su kvietimu šventėti.
Pasninkas gali padėti mums suprasti, ką reiškia gręžtis nuo seno prie naujo, padėti mums tapti žmonėmis, kuriančiais erdvę naujiems dalykams ir įtvirtinančiais Dievo karalystę žemėje. Kalbant apie šiuos pokyčius svarbu suvokti lemiamą troškimų vaidmenį.
Mirtis sau
Pasninkaudami užginame sau kažką, ko geidžiame ar trokštame. Tai tarsi mažytė mirtis sau. Labai dažnai meldžiame Šventosios Dvasios prisikėlimo jėgos, tačiau nenorime ir nesugebame mirti sau. Visgi Jėzus moko, jog kviečio grūdas pirma turi kristi į žemę ir mirti (Jn 12, 24), kad vėliau galėtų nešti vaisių (Mt 16, 25). Jis taip pat sako, jog turime imti savo kryžių ir sekti Jį. Kaip tai atrodo? Ir ką reiškia Pauliaus žodžiai: Esu nukryžiuotas su Kristumi (Gal 2, 20)?
Svarbiausias dalykas yra išgelbėjimas, tačiau jį lydi mirtis – besitęsiantis veiksmas judant į tikslą – į gyvenimą Kristuje.
Gyvenimas Kristuje
Šventoji Dvasia naują gyvenimą įkvepia tada, kai mūsų pačių jėgos išsenka. Dievas nekovoja su mūsų valia – Jis kantriai laukia, kol pasieksime tokią vietą, kurioje nebeliks jokios abejonės, kad veikia būtent Dievas, o ne mes. Jis laukia, kol pasensime ir tapsime nevaisingi, kaip nutiko Abraomui ir Sarai. Tautai į laisvę išvesti Jis pašaukia Mozę, kuris bijo kalbėti. Sumažina mūsų pajėgas „iki trijų šimtų karių“, kaip nutiko Gedeonui. Įsikūnijęs Dievas pasiduoda šio pasaulio galiai ir tampa pažeidžiamu kūdikiu. Jis netgi atsiduoda mirčiai, ir tik po trijų dienų Šventoji Dvasia Jį prikelia. Tikiu, kad tai ir yra išgelbėjimo bei pasišventimo esmė – kasdien pavesti save Dievui ir kasdien mirti sau. Tik taip mes atsiveriame Šventosios Dvasios jėgai.
Troškimų pasikeitimas
Taigi pasninkas yra pirmiau apibūdintos mirties sau praktikavimas. Pats pasninkas – nedidelis dalykas, tačiau jis padeda mūsų kūnams išmokti svarbią pamoką – pasikliauti Dievu, o ne kuo kitu. Susilaikymas nuo maisto yra puiki priemonė, juk jei tik laiku nepavalgome, kūnas tuoj pat apie tai praneša. Ir štai mūsų pasikeitimo raktas: atpažinti troškimą valgyti (nukreiptą į maistą) ar kitą panašų troškimą ir gręžti jį Kristaus link.
Kai pasninkaudamas susilaikau nuo maisto, dažnai jaučiuosi labai alkanas. Mano skrandis nuolat „klausinėja“: „Tai kur maistas?“, bet aš nuolat sau primenu, kodėl nevalgau. Primenu sau, jog mokausi pasikliauti Kristumi, o ne savimi ar maistu, ir kreipiu savo troškimus nuo maisto prie Kristaus. Žengiu tokį mažyti tikėjimo žingsnelį, sakydamas savo kūnui, kad Kristus man svarbesnis nei alkis. Taip elgiuosi tikėdamas, kad Dievas mane sustiprins, ir mano dvasinis alkis tampa prasmingesnis ir stipresnis už fizinį alkį. Tai ir yra troškimo pasikeitimas – mes mirštame sau ir atgyjame Kristuje.
Tokį požiūrį į pasninką praktikuojant ilgesnį laiką, kūnas, protas ir mano siela įpranta prie minėto pokyčio. Man jau nebereikia galvoti, kaip išgyventi pasninką, priešingai – išalkus, kartu su alkio jausmu stiprėja ir mano troškimas pažinti ir patirti Kristų. Net ir tomis dienomis, kai nepasninkauju, fizinis alkis tampa tarsi garbinimo forma. Jei tik tai leidžiu, toks pokytis išplinta ir į kitas mano gyvenimo sferas – troškimas Kristaus susipina su įvairiais kitais troškimais. Tarkime, jeigu man šalta, aš natūraliai ieškau antklodės, tačiau per reguliarų pasninką išugdytas pokytis lemia tai, jog šis poreikis primena, kaip man reikia Kristaus. Tai nereiškia, kad visą laiką vaikštau sušalęs ir alkanas. Visgi pajutęs šaltį stabteliu ir pagalvoju apie Kristų – pagarbinu Kristų ir tuomet jau griebiu antklodę. Be to, kartais taip stabtelėjus ir susimąsčius, noras susirasti antklodę perkeičiamas į troškimą pasimelsti už draugą, parašyti padrąsinantį elektroninį laišką arba paruošti kokią nors staigmeną kuriam nors savo vaikui.
Taip suvoktas troškimas ir mirtis sau tampa erdve Šventajai Dvasiai sukurti naują gyvenimą arba gyvenime kažką naujo. Apie tai liudija ir Gedeono istorija – jis pašaukiamas ir pradeda veikti, bet tada įsikiša Dievas. Pranašas perduoda Gedeonui Dievo žodžius, kad jo suburta armija per didelė pergalei prieš midjaniečius. Kodėl? Nes izraelitai galėtų tikėti išsigelbėję patys. Dievas įsako Gedeonui pasilikti tik tuos karius, kurie gėrė vandenį iš saujos, – dabar izraelitų armiją sudaro trys šimtai vyrų, kurie elgėsi kaip kvailiai. Jie neturi kardų, kuriuos galėtų išsitraukti, tik pučia trimitus ir šaukia. Tačiau midjaniečiai sutrinka ir išžudo vieni kitus.
Ar Gedeonas ir tie trys šimtai vyrų jaučiasi laimėję kovą? Vargu. Jie nieko nedarė, tiesiog pakluso. Pergalę suteikė Dievas. Toks yra pasninko principas.
Pasninkas ir meno kūrimas
Kuriant meną taikomas lygiai toks pat principas. Kūrybai reikia atsižadėti savęs, atsisakyti komforto ir siekti kažko daugiau, nei asmeninės gerovės ar laimės. Pažvelkime į keletą kūrybos ir pasninko panašumų.
Malcolmas Gladwellas knygoje „Išskirtys. Sėkmės istorija“ („Outliers. The Story of Success“) rašo, jog norint tapti kokio nors amato meistru, reikia jam skirti 10 000 valandų. Visai nesvarbu, ar tai tapyba, griežimas smuiku ar važinėjimas riedlente. Kūrybai skirtas valandų skaičius (būtent praleistos valandos) reiškia, kad menininkas turėjo atidėti į šalį daugybę kitų gyvenimo dalykų. Ir tai didelė auka (beje, laiko auka – ne vienintelė. Pagalvokime, pavyzdžiui, apie balerinos kojų pirštus.) Be to, kad skirtum kažkam 10 000 valandų, turi tai daryti kasdien. Darbui reikia fizinės vietos, pavyzdžiui, studijos. Reikia išteklių, kad galėtum nusipirkti reikalingas priemones. Muzikantui reikalinga garso įranga arba instrumentai. Tapytojui – dažai, drobės, apšvietimas… Erdvė, kuri tarnauja kūrybai, gali būti naudojama daugeliui kitų dalykų. Menininkas kūrybai paprastai skiria darbingiausias, geriausias dienos valandas. Taigi norint tapti menininku, būtini nuolatiniai, nenutrūkstami pasirinkimai ir pasišventimas, kuris yra tam tikra pasninko forma.
Įspėjimas
Sąsaja tarp tarnystės Dievui ir tarnystės menui nėra nauja, visgi dabar norėčiau išsakyti įspėjimą – menas neturi tapti dievu. Kitaip nei Dievas, menas nėra pilnas malonės ir gailestingumo. Menas už mus nepasiaukoja.
Prieš kelerius metus „Sundays“ festivalyje žiūrėjau filmą „Aksominis pjūklas“ (Velvet Buzzsaw). Tai juodo humoro komedija, kurioje kritikuojamas bedvasis meno sukomercinimas. Filmo eigoje komedija virsta siaubu – žmonių sukurtas menas pradeda juos žudyti. Kitaip tariant, išdidumas ir godumas meno pasaulyje gali sužlugdyti – nepamirškite to, galvodami apie tas 10 000 darbo ir pasišventimo valandų, aukojamų ant meno altoriaus.
Menininkai – tai nuolat menui atnašaujamos aukos, kurios neretai pasitarnauja būtent minėtam meno sudaiktinimui. Deja, impulsas pasninkauti dėl kažko didesnio negu aš pats turi ir tamsiąją pusę. Ir, deja, bažnyčiose vis labiau įsigalint kapitalizmui, bažnyčios pasitelkia menininkus savo tikslams. Ant šio altoriaus paaukojama daug krikščionių menininkų. Šėtonas neturi kūrybinės galios – jis ima tai, ką gero yra sukūręs Dievas, ir iškreipia. Menas gali tapti galingu blogio įrankiu todėl, kad jis yra galingas gėrio įrankis. Dėl panašių priežasčių Jėzus išsakė tiek daug palyginimų. Kodėl Jis nekalbėjo tiesiai šviesiai, o pasakodavo istorijas? Tos istorijos nėra lėkštos – skaitant skirtingu laiku, jos prabyla vis kitaip. Skaitai būdamas dvylikos, ir jos reiškia viena, perskaitai sulaukęs keturiasdešimt penkerių – atsiveria kai kas daugiau. Jėzaus istorijos vėl ir vėl mus praturtina.
Žurnale „Media“ skaičiau straipsnį apie pasninką ir meninę kūrybą, kuris paaiškina, kaip pasninkas padeda pakeisti mūsų įpročius. Autorius rašo: „Jeigu gyvenime vadovaujiesi tik tam tikrais modeliais ir struktūromis, kad ir kokie geri jie būtų, tokio gyvenimo negalima pavadinti kūrybingu. Tam, kad būtum kūrybingas, gyvenime privalai suardyti modelius, šablonus, disciplinuoti save, o atsilaisvinusį laiką arba išteklius naudoti kitaip.“
Kalbant meno terminais, galima pasakyti, kad jis kuria erdvę savo mūzai. Peržengdamas savo ribas, toks menininkas ieško įžvalgų ir stengiasi perteikti jas fiziniame pasaulyje. Religiniu požiūriu galime kalbėti, jog taip sukuriama arba atveriama erdvė Šventajai Dvasiai, o pasaulyje statoma Dievo karalystė. Bet kuriuo atveju menininkas keičia savo gyvenimą, randa naujų dalykų ir pateikia tuos naujus dalykus kitiems, drauge kviesdamas keistis ir juos.
Pranašiškas menas
Pabaigai – dar vienas labai reikšmingas meno aspektas. Menas yra pranašiškas. Pirmiau kalbėjome apie tai, kaip ši meno ypatybė pasireiškia individualiu lygmeniu – paties menininko viduje ar menininkui dirbant. Visgi apie meno skatinamus pokyčius – atsisakyti kažko blogo ir ieškoti ko naujo – verta pagalvoti ir kultūros mastu. Juk būtent dėl to menas dažnai laikomas pranašišku. Jis skatina abejoti nusistovėjusiais dalykais ir dažnai veikia taip, kad tam tikros žalingos struktūros būtų suardytos – tokį meną kartais vadiname „bjauriuoju menu“. Menas taip pat atveria naujas galimybes ir alternatyvas. Padeda mums įsivaizduoti kitokią ateitį. Menas žvelgia į mus nuo sienos ir klausia: „Kuo save laikai?“ Žmones, kurie mano turį tiesos monopolį, toks klausimas erzina. Visgi gali būti, kad esame kaip tie senovės fariziejai, kuriems nepatiko Jėzaus klausimai, – o juk būtent jiems labiausiai reikėjo šiuos klausimus išgirsti. Taigi reikia, kad krikščionis menininkas gręžtųsi į bažnyčią ir paklaustų – galbūt kartais netgi piktai: „Kuo save laikai?“ Reikia krikščionių teologų ir pastorių, kurie padėtų bažnyčios žmonėms užduoti sau klausimą: „Ar tu panašus į Kristų?“ Tai yra pirmasis žingsnis, mokantis mirti sau.
Bet vien tai, kad bažnyčiai svarbu išgirsti šitą sunkų klausimą, nereiškia, jog bažnyčia jį išgirs.
Dažnai pranašas savo mieste nepriimamas, negerbiamas, nepripažįstamas. Ypač, jeigu pranašą išugdė pasninkiškas gyvenimas. Jei pranašas arba menininkas išmoko pasiaukoti ir atsižadėti savęs bei ragina taip elgtis ir kitus, neretai jis virsta atpirkimo ožiu arba aukojimui skirtu avinėliu. Visgi tai nėra blogai – taip menininkas tampa tarsi mažu Kristumi. Ir tada – galbūt trečią dieną, o gal trečią savaitę ar trečiaisiais metais – gali pradėti veikti Šventosios Dvasios prisikėlimo jėga. Praktikuodamas pasninko pokytį, žvelgdamas į tai, kas nauja, ir atskleisdamas tą naujumą, menininkas į šį procesą trokšta įtraukti ir žiūrovą ar klausytoją. Menininkas savo meną auditorijai siūlo su viltimi, kad ir tie, kurie žiūri ar klausosi, taip pat bus perkeisti.
Žmogus, kuris stovi prieš meno kūrinį ir žvelgia į jį, taip pat praktikuoja tam tikrą pasninką – tam tikra prasme atsižada savęs – aukoja savo laiką ir pinigus tam, kad galėtų į jį pažvelgti, nutildo savo vidinį balsą, miršta sau ir išmoksta klausytis. Atsiveria su viltimi, kad galbūt pasisems įkvėpimo. O galiausiai, ir menininkas, ir žiūrovas tikisi, kad meno kūrinys pakeis žmonių mintis ir veiksmus.
Vertė Elena Kaminskienė
_64x64_9de.jpg)
