XVI amžių istorikai vadina svarbaus istorinio lūžio laikmečiu, kuris ženklino Viduramžių pabaigą ir Naujųjų laikų pradžią. Europoje vyko įspūdingi visuomenę keičiantys procesai, kuriuos visų pirma skatino naujų idėjų pasklidimas, formavęs naujovišką mąstyseną. Daugelis istorikų sutinka, kad svarbiausias šių idėjų šaltinis buvo religinio atsinaujinimo judėjimas – Reformacija. Įžymus Bažnyčios istorikas Ph. Schaffas Reformacija pavadino didžiausiu istoriniu įvykiu po krikščionybės gimimo; šis religinis sąjūdis tiesiogiai ar netiesiogiai suteikė galingą postūmį kitiems pažangiems judėjimams, tapdamas pagrindine varomąja jėga šiuolaikinės civilizacijos istorijoje.1 Šiai nuomonei pritaria būrys kitų žymių tyrinėtojų.2 Pavyzdžiui, M. Weberis savo žymiajame veikale Protestantiška etika ir kapitalizmo dvasia3 atskleidė, kaip protestantiškos religinės idėjos sukėlė socialinę revoliuciją visuomenėje; šiuolaikinis Reformacijos istorikas D. MacCullochas pripažįsta, kad neįmanoma suprasti dabartinės Europos, nesupratus XVI a. vykusių pokyčių.4 Atsinaujinimo judėjimas prasidėjo kaip argumentų sistemos kūrimas tikėjimui pakeisti, bet greitai tapo daugiakryptis, įgaunantis savo pavidalus įvairiuose visuomenės sluoksniuose, sparčiai ir įvairiapusiškai veikiantis kultūros raidą.5
Šiame straipsnių cikle „Reformacijos įtaka Vakarų kultūros pokyčiams“ stengiamasi atskleisti XVI a. Europoje prasidėjusių kultūrinių transformacijų ir Reformacijos teologinių idėjų sąryšį, kuris iliustruojamas nagrinėjant skirtingų kultūros sričių (ekonomikos, politikos, socialinių santykių, meno, švietimo ir kt.) pokyčius. Terminas „Reformacija“ straipsniuose vartojamas siauresniąja prasme – dažniausiai turint omenyje liuteroniškąją ir kalvinistinę atšakas6, suformavusias „ortodoksinio“ arba „klasikinio“ protestantizmo teologiją. Terminas „kultūra“ vartojamas turint omenyje daugiafunkcinį, kompleksinį reiškinį, apimantį visas žmogaus veiklos sritis, o ne tik meninę-estetinę bei intelektualinę kūrybą.7
Krikščionybė ir kultūra
Krikščionybės ir kultūros santykio tema labai plati ir kompleksiška, nes tiek kultūros hermeneutikos srityje egzistuoja nemažai atvirų klausimų, tiek diskusijoje apie krikščionybės ir kultūros santykį galima išgirsti daug įvairių nuomonių. Įvairias interpretacijas lemia skirtingi aiškinimo metodai ir nesutarimas dėl pagrindinių kultūros temų.
Lotyniškas terminas cultura (įdirbta, suarta žemė, išdirbimas, auginimas, gerinimas) atsirado kaip natura (gamta) priešingybė. Vėlyvojoje antikoje ir viduramžiais kultūros sąvokos prasmių daugėjo: apėmė elgesio normas, veiksmus, kurie yra „virš-gamtinio“ pobūdžio. XVI a. Renesanso epochoje terminą pradėjo sieti su išsilavinimu, auklėjimu, dvasinės veiklos sritimis, o teoriškai jis įteisinamas ir į žodynus pakliūva Apšvietos epochoje.8
Ne vienas mąstytojas, formuluodamas kultūros apibrėžimą, pasitelkia etimologinę žodžio reikšmę, t. y. cultura versus natura formulę. Žymus XX a. antropologas B. Malinowskis apibrėžia kultūrą kaip dirbtinę, antrinę aplinką, kurią žmogus užvelka ant natūraliosios; ją sudaro kalba, papročiai, idėjos, tikėjimai, įpročiai, socialinė struktūra, praeities materialinis palikimas, technologiniai procesai, vertybių sistemos.9 Filosofo A. Maceinos teigimu, pasaulis, kuriame žmogus gyvena, nėra gamtos duotas kaip gyvuliui, bet jis yra žmogaus susikurtas; pirmapradė gamta vis labiau pertvarkoma pagal žmogaus tikslus, ji vis labiau pridengiama kultūriniais pavidalais.10 Taigi, kultūros sąvoka talpina bet kokią žmogaus kuriamąją veiklą, visą žmonių sukurtą pasaulį, esantį šalia gamtos. Pirmuosiuose Biblijos skyriuose taip pat pasakojama kaip pirmasis žmogus Adomas buvo patalpintas pirmapradės gamtos aplinkoje tam, kad ją „sukultūrintų“ (Pr 1, 27–28); jam buvo paskirtas „kultūrinis mandatas“ – natura perkeisti į cultura.
Natūralios aplinkos perkeitimo aspektas yra tik dalis kultūros sąvokos. Pasak A. Maceinos, kultūra apima gamtos pajungimą ir savęs tobulinimą, ir yra šių abiejų pastangų vaisius.11 Formuluojant kultūros apibrėžimą, svarbu atkreipti dėmesį ir į idėjinę, vertybinę bei moralės sritis. Dvi skirtingos stovyklos – kultūriniai materialistai ir kultūrinai idealistai – skirtingai interpretuoja kultūrinius reiškinius. Pirmieji įsitikinę, kad kultūrinius pokyčius ir vertybes lemia materialūs dėsniai, antrieji teigia, kad idėjos yra pagrindinė generatyvinė jėga, formuojanti kultūrą.12 Pastarosios stovyklos atstovas, žymus antropologas K. J. Geertzas, kultūrą apibūdina kaip idėjinių reikšmių tinklus arba istoriškai gyvuojančias simbolių sistemas, kurias pasitelkę žmonės steigia, saugo, skleidžia ir plėtoja savo pasaulio bei savęs pačių supratimą.13
Šalia istorinio, sociologinio, filosofinio egzistuoja ir teologinis kultūros aiškinimas. Nemažas būrys žymių krikščionių mąstytojų – nuo A. Augustino iki modernių autorių – teigė, kad nėra grynai sekuliarios kultūros – ji yra įgyvendintos religijos forma.14 Žmonių gyvenimo būdas ir tai, kaip jie išreiškia save darbuose, turi religinę prasmę. Net ateistinį pasaulėvaizdį galima pavadinti religija, savotišku tikėjimu. T. S. Eliotas kultūrą vadino „religijos įsikūnijimu“15; P. Tillichas buvo įsitikinęs, kad „religija yra kultūros turinys, kultūra – religijos forma“ ir nė vienas kultūrinis reiškinys negali paslėpti savo religinės šaknies16; sociologas M. Weberis taip pat buvo įsitikinęs, kad gyvenimo prasmės sistemų (atsispindinčių kultūroje) šaknys paprastai glūdi religijoje, net ir tada, kai laikui bėgant žmonės pamiršta savo veiklos prasmių kilmę religinėje tradicijoje.17
Bažnyčios istoriją ženklina nuolatinės konceptualinės paieškos, kurios suformavo įvairius požiūrius į krikščionybės ir kultūros santykį. Skirtingas istorines koncepcijas tipologizavo H. R. Niebuhras plačiai išpopuliarėjusioje knygoje Kristus ir kultūra.18 Jis išskiria penkis skirtingus požiūrius į krikščionybės ir kultūros santykį: „Kristus prieš kultūrą“, „Kristus kultūroje“, „Kristus virš kultūros“, „Kristaus ir kultūros paradoksas“ bei „Kristus – kultūros keitėjas“. Penkių požiūrių panoramoje galima aptikti du priešingus polius, dvi kraštutines pozicijas: viena vertina kultūrą itin negatyviai („Kristus prieš kultūrą“), kita – itin pozityviai („Kristus kultūroje“), likusios trys „vidurinės“ pozicijos išlaiko balansą tarp šių dviejų kraštutinumų – atmeta antagonistinę nuostatą kultūros atžvilgiu, tačiau pripažįsta, kad niekada nepavyks panaikinti kolizinės įtampos tarp nuodėmės paveiktų kultūrinių pasireiškimų ir Kristaus.
Kultūrinės nuostatos skirtingose Reformacijos srovėse
Tyrinėtojai, prijaučiantys kultūriniam idealizmui, ginče su kultūriniais materialistais rodė į Reformaciją kaip į ryškų pavyzdį, atskleidžiantį, kad būtent idėjos (teisingiau teologinės idėjos) buvo svarbiausia dominantė, nulėmusi istorinius pokyčius įvairiose srityse.19 Šis istorinis pavyzdys parodė, kad idėjos nėra tik visuomenės produktas, bet, atvirkščiai – idėjos gali tapti vienu svarbiausiu faktoriumi, formuojančiu naują visuomenę. Reformacija taip pat patvirtina ir aukščiau paminėtų mąstytojų, kurie kultūrą apibūdina, K. Vanhoozerio žodžiais, kaip „religinį tekstą, reikalaujantį teologinio aiškinimo“20, nuomonę. Istoriniai faktai patvirtina, kad XVI a. atsinaujinimo judėjimas prasidėjo nuo teologijos reformavimo (t. y. nuo „religinio“ teksto koregavimo), o vėliau reformos palietė visas kitas kultūros sritis.
Reformacija buvo sudėtingas ir įvairialypis reiškinys. Terminas „Reformacija“ apima kelias skirtingas XVI a. atsiradusias religijos reformuotojų stovyklas: liuteroniškąją, reformatų (kalvinistų), radikaliąją (anabaptistų) ir anglikonybę.
Reformacijos radikalioji srovė – anabaptistai („perkrikštytojai“) suvokė bažnyčią kaip „alternatyvią visuomenę“, kuri egzistuoja paraleliai ir nepriklausomai nuo istorinio-kultūrinio konteksto. „Teisiųjų susirinkimui“, kuris priklauso Dievui, pasaulis yra priešiška teritorija, priklausanti piktajam. Anabaptistai vengė bendradarbiauti su valstybe, su valdžios atstovais. Žvelgiant per Niebuhro tipologijos prizmę, radikaliąją reformaciją, be abejonės, galima priskirti „Kristus prieš kultūrą“ pozicijai.21 Tie, kurie tyrinėja Reformacijos įtaką kultūros pokyčiams, dažniausiai radikalus palieka nuošalyje dėl jų ryškios antikultūrinės nuostatos, įtvirtintos jų teologiniuose raštuose ir Šleitheimo tikėjimo išpažinime. Visgi negalima visiškai paneigti šios atšakos kultūrinių nuopelnų. Anabaptistų ir jų vėlesnių atmainų – menonitų ir baptistų (kurie vėliau pakeitė savo santykį į kultūrą) reikalavimas atskirti bažnyčią nuo valstybės suvaidino tam tikrą vaidmenį įgyvendinant šį atskyrimą praktiškai ir įtvirtinant religijos laisvę.
Istorikai nėra vieningi apibrėždami anglikonybės (Anglijos bažnyčios) tapatybę. 1534 m. Anglijos karalius Henrikas VIII Supremato aktu atsiskyrė nuo RKB ir įkūrė savarankišką vietinę bažnyčią. Vieni laiko šią bažnyčią tarpiniu variantu ar vidurio keliu tarp katalikybės ir protestantizmo, kiti įvardija ją kaip atskirą, nepriklausomą krikščionybės šaką (nepriskirdami nei protestantizmui, nei katalikybei); tačiau daugumą ją laiko protestantizmo atmaina, kurios mokymas koreliuoja su liuteronybės ir kalvinizmo mokymu, tačiau išorinės liturginės formos ir hierarchinė struktūra liko panašios į katalikiškas. Nagrinėjant teologinę Reformacijos mintį, dažniausiai anglikonybė neišskiriama kaip turinti savitų teologinių bruožų – jos mokymo pagrindai tapatinami su pagrindinės Reformacijos srovės esminėmis doktrinomis.
Dažnai terminas „Reformacija“ naudojamas ir siauresniąja prasme – turint omeny vien tik Liuterio, Cvinglio ir Kalvino reformatoriškas iniciatyvas ir vėliau susiformavusias pagrindines denominacines atšakas – liuteronybę ir kalvinizmą. Kartais naudojami ir kiti terminai: „magisterinė reformacija“, „ortodoksinė reformacija“, „klasikinis protestantizmas“ ir kt. Nors chronologiškai Reformacijos pradininku laikomas Liuteris, tačiau Cvinglio pradėtas Šveicarijos religinis atsinaujinimas nebuvo tiesioginė Vitenbergo reformų pasekmė – tai buvo du lygiagretūs, savarankiški judėjimai. Nors šie judėjimai neturėjo esminių doktrininių skirtumų (tik eucharistijos klausimu), vis dėlto susiformavo dvi atskiros bažnyčios: liuteronų ir reformatų. Kadangi Cvinglis mirė anksti, jis nespėjo palikti daug brandžių teologinių kūrinių, susisteminto mokymo. Cvinglis padėjo Reformatų bažnyčios pamatus, tačiau patį „pastatą“ pastatė Kalvinas – būtent jis galutinai suformavo reformatorišką teologinę sistemą.22 Dėl aukščiau minėtų priežasčių, aprašant Reformacijos idėjų įtaką kultūrai, daugiausia bus nagrinėjamas Liuterio ir Kalvino teologinis palikimas.
Minėtas R. Niebuhras, aprašydamas penkias skirtingas krikščioniškas nuostatas kultūros atžvilgiu, Liuterio ir Kalvino požiūrius priskyrė skirtingoms grupėms: „Kristaus ir kultūros paradoksas“ ir „Kristus – kultūros keitėjas“. Pirmajam požiūriui būdingas tam tikras dualizmas: pripažįstamas tiek Kristaus, tiek kultūros neatšaukiamas autoritetas, bet tuo pačiu metu pažymima, kad tarp šių autoritetų egzistuoja tam tikro laipsnio priešprieša. Tikinčiojo gyvenimą ženklina nuolatinis reikalavimas paklusti dviem autoritetams, kurie tarpusavyje niekada iki galo nedera. „Kristus – kultūros keitėjas“ grupės šalininkai, anot R. Niebuhro, akcentuoja atsinaujinimo potencialą, glūdintį krikščioniškame tikėjime. Nors ir neabejojama esant priešiškumo tarp Kristaus ir tam tikrų žmonių priesakų, papročių, pasaulėžiūrų, vertybių ir t. t. dėl žmogaus prigimties nuodėmingumo, tačiau šio konflikto suvokimas nepastūmėja tikinčiųjų į atsiskyrimą nuo pasaulio nei į ištvermingo laukimo būseną, viliantis eschatologinio išsprendimo. Kristus atnaujina žmogų iš vidaus, tačiau šis pasikeitimas nevyksta už kultūros ribų, nes žmogiška prigimtis neatskiriama nuo kultūros. Evangelijos transformuojanti jėga reiškiasi tiek atskiro žmogaus gyvenime, tiek visuomenės mastu.
Nors daug kas sutinka, kad liuteroniškos ir kalvinistiškos srovių negalima tapatinti su kraštutinėmis kultūrinėmis pozicijomis, tačiau ne visi tyrinėtojai sutinka su minėtu R. Niebuhro suskirstymu23; kritikų nuomone, šių atšakų santykiai į kultūrą yra tarpusavyje labai panašūs, jie abu turi ir „Kristaus ir kultūros paradoksas“, ir „Kristus – kultūros keitėjas“ pozicijų bruožų. Net ir šios dvi pozicijos galutinai neatspindi „ortodoksinės“ Reformacijos santykio į kultūrą. Šio santykio pobūdis išsamiau bus atskleidžiamas kituose straipsniuose.
(Bus daugiau)
Išnašos
1 Schaff Ph., Reformacija. Bendroji apžvalga (I d.) [interaktyvus] [žiūrėta 2011 m. spalio mėn.], prieiga per internetą: <http://www.btz.lt/lt/laikrastis/1/5766>
2 Pociūtė D., Maištininkų katedros. Vilnius: Versus aureus, 2008, p.19.
3 Weber M., Protestantiškoji etika ir kapitalizmo dvasia. Vilnius: Pradai, 1997.
4 MacCulloch D., Reformation. Europe‘s House divided, 1490–1700. Penguin books, 2003, p. 20.
5 Lukšaitė I., Reformacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Mažojoje Lietuvoje. Vilnius: Baltos lankos, 1999, p. 17.
6 McGrath A. E., Reformation thought. An introduction. Oxford: Blackwell Publishing, 2001, p. 5; Мак-грат А., Введение в христианское богословие. Одесса: Богомыслие, 1998, p. 66–67.
7 Andrijauskas A., Kultūrologijos istorija ir teorija. Vilnius: VDAL, 2003, p. 336; Lewis S. C., „Krikščionybė ir kultūra“ [interaktyvus] [žiūrėta 2014 m. lapkričio mėn.], prieiga per internetą:
<http://www.btz.lt/article/articleview/7279/1/434/?PrintableVersion=enabled>
8 Andrijauskas A., Kultūrologijos istorija ir teorija, p. 126.
9 Niebuhr R. H., Christ and Culture. New York: Torchbook, 1951.
10 Maceina A., Raštai. V tomas. Vilnius: Mintis, 1993, p. 462.
11 Ten pat, p. 462.
12 Maceina A., Raštai. X tomas. Vilnius: Margi raštai, 2005, p. 197.
13 Geertz C., The Interpretation of Cultures. New York: Basic Book, 1973, p. 89.
14 Vanhoozer K. J., First Theology: God, Scripture & Hermeneutics. Downers Grove, IL: InterVarsity Press, 2002.
15 Eliot T. S., Notes Towards the Definition of Culture. London: Faber, 1948, р. 15, 33, 67-82.
16 Tillich P., The Protestant Era. Chicago: Phoenix books, 1957, р. 57.
17 Weber M., Protestantiškoji etika ir kapitalizmo dvasia.
18 Niebuhr H. R., Christ and Culture. New York: Torchbook, 1951.
19 Požiūris į Reformaciją gali būti perdėm romantizuotas, t. y. ignoruojantis faktą, kad ne vien tik religinės idėjos buvo vienintelė istorinių procesų varomoji jėga ir kad šių idėjų atsiradimui nedarė įtakos tuometis nereliginis kontekstas (pvz. Renesanso judėjimas). Visgi reformatorių pagrindinių teologinių idėjų šaltinis buvo Šv. Raštas ir pirmųjų amžių Bažnyčios palikimas – šaltinis, kuris nepriklausomas nuo XVI a. konteksto; šios idėjos buvo ne vienintelis, tačiau dominuojantis ir lemiamas kultūrinių pasikeitimų veiksnys. McGrath A. E., Reformation thought. An introduction. Oxford: Blackwell Publishing 2001, p. 277.; Kuyper
A., Lectures on calvinism. Grand Rapids Michigan: Eerdmans publishing company, 2000, p. 9-40.
20 Vanhoozer K. J., First Theology: God, Scripture & Hermeneutics, p. 327.
21 Mcgrath A. E., Christian spirituality. Blackwell Publishing, 1999, p. 20.
22 Лейн Т., Христианские мыслители. С.-Петербург: Мирт, 1997, p. 174.
Spausdinta laikraštyje „Ganytojas“, Nr.6 (448)
_64x64_9de.jpg)
