Dievui atiduota širdis (I)

Mano sūnau, duok man savo širdį... (Pat 23, 26)
Tai Saliamono žodžiai - jis kalbėjo Išminties arba Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu, kuris mums tapo Dievo išmintimi. Pas ką apsilanko Išmintis?
Išmintis apsilanko pas tą, kuris įtikėjo Dievo siųstąjį Jėzų Kristų. Pas tą, kuris tapo Jo pasekėju ir mokiniu, pasitiki ir seka Juo. Pats Dievas per Savo mylimą Sūnų sako kiekvienam iš mūsų: „Mano sūnau, duok Man savo širdį.“ Bet ar mes galime atsakyti: „Viešpatie, aš atidaviau Tau savo širdį“? Jei galime, vadinasi, esame Jo vaikai, o jei taip, tai šauksime „Abba, Tėve“ ir laiminsime Jį už didžiulę garbę būti Dievo vaikais. „Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikais - ir esame!“

I. Pažvelkime į paliepimą: „Mano sūnau, duok man savo širdį.“ Pirmiausia įsidėmėkime, kad išmintis šito prašo paliepus meilei.

Tik meilė ieško meilės. Jei aš trokštu savo artimo meilės, mano troškimas, be abejo, kyla tik iš to, kad aš myliu jį. Mūsų nedomina meilė tų, kurių mes patys nemylime. Meilė to, kuriam mes negalime atsilyginti mainais, gali tapti našta, bet ne šlove. Taigi, jei Dievui ir reikia žmogaus meilės, tai tik dėl to, kad Dievas yra meilė. Kaip kibirkštys kyla į saulę, į šį pagrindinį ugnies šaltinį, taip ir mūsų meilė turi kilti į Dievą, didįjį pagrindinį tyros ir šventos meilės šaltinį. Mes matome begalinio gerumo pavyzdį tame, kad Dievas panoro ištarti: „Mano sūnau, duok man savo širdį.“ Atkreipkite dėmesį į tą keistą situaciją, kurioje šiuo atveju yra Dievas ir žmogus. Kūrinijai būdinga melsti Dievo: „Duok man...“, tačiau čia pats Kūrėjas kreipiasi į bejėgį žmogų: „Duok Man...“ Didysis Davėjas, tapęs Prašytoju, stovi prie durų ir prašo savo kūrinio, prašo ne aukos, ne gyriaus ir šlovės, o prašo duoti Jam širdį. Kokia didelė turėtų būti Dievo meilė, jog iš didžios malonės Jis stato save į prašytojo padėtį: „Ar Tu turėtum prašyti mano širdies? Ji ir taip priklauso Tau, mano Dieve.“ Deja! Taip atsako tik nedaugelis. Kai Dievas sako išrinktiesiems: „Ieškokite Mano veido,“ tie nedaugelis išrinktųjų tuoj pat atsako: „Viešpatie, mes ieškosime Tavo veido.“ Toks atsakymas jiems duotas per malonę iš aukštybių. Tik meilė gali ieškoti meilės.

Pakartokime: tik kilni meilė, einanti priešakyje Išminties, ieško tokių apgailėtinų būtybių kaip mes širdies. Jei net geriausieji iš šventųjų yra apgailėtini sutvėrimai, tai ką kalbėti apie kai kuriuos iš mūsų, toli gražu ne geriausius! O apgailėtini, apgailėtini kūriniai! Kokie neprotingi! Kokie nesupratingi! Jei Išmintis ieško mūsų, kad galėtų pamokyti, tai Jos malonė viršija visa kita. O mes tokie nuodėmingi! Mes greičiau suteršime, nei pašlovinsime Išminties kiemus, jei tik Ji įsileis mus į savo mokyklą. Ir vis dėlto Ji sako kiekvienam iš mūsų: „Duok Man savo širdį. Ateik ir mokykis iš Manęs.“ Tik meilė gali pakviesti tokius mokinius kaip mes. Bijau, kad mes niekada nepadaryme daug, kas pašlovintų Dievą. Mūsų vaidmuo pernelyg nereikšmingas ir mūsų padėtis pernelyg miglota. Ir vis dėlto, kokie nenuovokūs žmonės mes bebūtume, Dievas kiekvienam iš mūsų sako: „Mano sūnau, duok Man savo širdį.“ Tik begalinė Meilė gali pasiekti tokias apgailėtinas širdis kaip mūsų.

Bet kokia iš to nauda Dievui? Broliai ir sesės, ar atidavę Jam širdį, galėtume ką nors pridėti prie Jo didybės? Ar Dievui atidavę visą savo nuosavybę, galėtume praturtinti Jį? „Sidabras ir auksas yra Mano, - sako Jis, - ir gyvuliai ant tūkstančio kalvų. Jei alkanas būčiau, nesakyčiau tau.“ Jis be galo didingas, ir Jam nereikia tapti didingesniu. Jis be galo geras, kad reikėtų pasidaryti dar geresniu. Jis pernelyg šlovingas, kad dar reikėtų kažką pridėti prie savo šlovės. Jei Jis ir šaukia „Duok Man savo širdį“, stengdamasis laimėti mūsų širdis, tai daro ne savo, bet mūsų labui. Iš tikrųjų, mums geriau duoti, nei imti. Dievas iš mūsų neturi jokios naudos - tai mes iš Jo gauname viską, be to, už dyką. Vis dėlto, šaukdamas: „Duok Man savo širdį,“ - Jis įsigyja sūnų. O, kaip malonu apie tai galvoti! Kiekvienas atiduodantis Dievui savo širdį, tampa Jo sūnumi. Bet kuris normalus tėvas myli ir labai vertina savo vaikus. Aš manau, kad Dievas brangina savo vaikus labiau už bet kokį savo kūrinį. Tėvas pasakojime apie sūnų palaidūną simbolizuoja didingąjį Dievą. Jis apie sūnaus sugrįžimą galvoja daugiau, nei apie ką kita. „Bet reikėjo, - sako jis vyriausiam sūnui, - džiaugtis ir linksmintis, nes tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado.“ O, jei tik jūs, nepažįstantys Dievo, atiduotumėte Jam savo širdis, kaip nudžiugintumėte Jį! Amžinybės Tėvas džiaugiasi dėl palaidūno sūnaus sugrįžimo, glamonėja Jį pamilusią sielą ir užkietėjusią, anksčiau buvusią abejingą Jam širdį. „Mano sūnau, duok Man savo širdį,“ - sako Jis, tarytum trokšdamas mūsų meilės ir negalėdamas net prisileisti minties, kad Jo vaikai pamiršo savo Tėvą.

Kaip jūs galite negirdėti Dievo žodžių? Kalbėk gi, Šventoji Dvasia! Paragink kiekvieną išgirsti: „Mano sūnau, duok Man savo širdį!“

O, tie iš jūsų, kurie jau tapote Dievo vaikais, priimkite šią šiandien skaitomą eilutę kaip Dievo raginimą leisti Jam atnaujinti širdį, nes (nežinau, kodėl taip išeina) mūsų laikais vis dažniau pasitaiko žmonių su neatnaujintomis širdimis. Jeigu pamokslininkai turėtų kitokias širdis, jie savo pamokslų paklausyti pritrauktų daugiau žmonių. Tačiau pamokslas be meilės - beviltiškai miręs. Argi negirdėjote puikiai sukomponuotų pamokslų, panašių į rūmus iš ledo luitų, kuriuos prie Nevos pastatė Rusijos imperatorė? Koks spindesys, kokios nugludintos formos, koks žavesys, tačiau, deja, koks šaltis, koks mirtinas šaltis! Jų grožis - kaip šaltis sielai! „Mano sūnau, - sako Dievas kiekvienam pamokslininkui, - duok Man savo širdį.“

O Dievo tarnai! Net jei nesate iškalbinti, leiskite nors savo širdžiai, lyg karštai lavai, lietis iš burnos! Te jūsų širdis primena vulkaną, nudeginantį kiekvieną, besiartinantį prie jūsų, niekam neleidžiantį likti abejingam. Jūs, sekmadieninės mokyklos mokytojai, visi, kurie vienaip ar kitaip darbuojatės dėl Dievo, atlikite savo darbus kaip pridera. „Mano sūnau, duok Man savo širdį,“ - sako Dievas. Mes privalome į savo darbą įdėti visą sielą - toks yra gero Dievo tarno elgesys, alfa ir omega. Man teko girdėti, kaip šeimininkės sako tarnams, šveičiantiems pietų stalus, kad tokiam darbui geriausia priemonė yra riebalai nuo alkūnės. Ir iš tiesų taip. Tai būtent taip. Atkaklus darbas - tai puiku. Jis prasimuš pro upes ir pereis sniego viršūnes. Atkakliu darbu įmanoma beveik viskas. Tačiau tarnavime Dievui atkaklus darbas dar turi tapti ir visiškai jus įtraukiančiu darbu. Jūsų širdis turi liepsnoti. Širdis turi šturmu imti savo tikslus.

Pažiūrėkite, kaip verkia vaikas! Aš nemėgstu vaikų klyksmų, bet vis dėlto turiu pastebėti, kad vaikas, tikrai trokštantis gauti kokį nors žaislą, verkia ir visa esybe siekia trokštamo - nuo kojų pirštų galiukų iki paskutinio galvos plaukelio. Tokie turi būti ir pamokslai, ir maldos, ir pats gyvenimas. Šventas, atkaklus darbas turi visiškai įtraukti žmogų. Išmintis to prašo, būdama įkvėpta meilės, todėl kad Dievas žino, kad mūsų tarnavimas nėra visavertis, kol visiškai neužkariaus mūsų širdies. Kiekvieną kartą, kai jaučiame, kad tampa sunku pamokslauti, vargina pamokslavimas sekmadienio mokykloje po šešių darbo dienų, o apeiti apylinkę su brošiūromis - siaubinga, tuomet reikia suprasti, kad nieko gero mes nenuveiksime. Tarnaukite uoliai, ir tuomet bet koks darbas džiugins jus. Nėra kito būdo.

Iš http://www.reformed.org.ua/ vertė Loreta Babrauskaitė