J. Kalvino komentaras 1 Petro laiškui (tęsinys)

Tad jums, kurie tikite, Jis yra brangus, o nepaklūstantiems „tas statytojų atmestas akmuo tapo kertiniu akmeniu, suklupimo akmeniu ir papiktinimo uola“. Jie suklumpa, neklausydami žodžio; tam jie ir skirti. O jūs esate „išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, ypatingi žmonės, kad skelbtumėte dorybes“ To, kuris pašaukė jus iš tamsybių į savo nuostabią šviesą.
Seniau ne tauta, dabar Dievo tauta, seniau neradę gailestingumo, dabar jį suradę (1 Pt 2, 7-10)

7 e. ... kurie tikite. Pranašas nesako „kurie tikite į Jį“, tačiau skelbia bendrai: „ir kas tiki, nebus sugėdintas“. Bet kadangi nėra jokios abejonės, kad Dievas tikėjimo objektu čia vadina Kristų, tikėjimas, apie kurį kalba pranašas, turi žvelgti tik į Jį. Juk niekas negali teisingai tikėti, jeigu visa siela nesirems į Kristų.

Beje, pranašo frazę galima aiškinti dvejopai: ir kaip pažadą, ir kaip padrąsinimą. Pranašas vartoja būsimąjį laiką: „nebus sugėdintas“. Tačiau hebrajų kalboje būsimasis laikas dažnai atitinka liepiamąją nuosaką: „tenesigėdija“. Taigi, šios eilutės prasmė tokia: nesijaudinkite savo širdyse, bet ramiai puoselėkite savo troškimus ir tramdykite jausmus, kol Viešpats neišpildys pažado. Panašiai pranašas kalba ir kitoje vietoje (Iz 30, 15): „Ramume ir pasitikėjime yra jūsų stiprybė.“ Visgi kitas aiškinimas tiksliau atitinka Petro mintį, todėl aš labiau remsiuosi juo. Šio aiškinimo prasmė būtų tokia: tikintysis nesuabejos ir neims svyruoti, nes jo atrama tvirta ir patikima. Tai nuostabus mokymas - remdamiesi į Kristų galime būti tikri, kad nekrisime. Be to, žodis „sugėdytas“ reiškia taip pat ir „drebantis“. Taigi, Petras išlaikė pradinę pranašo žodžių prasmę, nors ir rėmėsi graikišku Senojo Testamento vertimu.

Tad jums, kurie tikite... Kadangi Dievas vadina Kristų brangiu ir rinktiniu akmeniu, apaštalas daro išvadą, kad Jis toks yra ir mums. Juk čia aprašomas Kristus iš tiesų yra toks, kokį mes tikėjimu suvokiame savo prote ir kokį Jį patiriame. Todėl galime teigti, jog jeigu Kristus Dievui yra rinktinis akmuo, toks Jis yra ir tikintiesiems. Nes tik tikėjimas atveria Kristaus vertę ir viršenybę.

Siekdamas išvengti pagundos, kuri mums kyla dėl to, kad pasaulyje yra daug nedorėlių, apaštalas tuoj pat prideda antrąją šios eilutės apie netikinčius dalį. Netikintieji, atmesdami Kristų, neatima iš Tėvo Jam suteiktos šlovės. Tai teigdamas, Petras cituoja 118 psalmę: „tas statytojų atmestas akmuo tapo kertiniu akmeniu.“ Iš to galime daryti išvadą, kad Kristus Tėvo jam suteiktą garbę išlaiko net prieš žmonių valią. Čia galima išskirti dvi mintis. Pirmoji yra tai, kad Kristus turėjo būti atmestas tų, kurie tuomet vadovavo Dievo tautai. Antra, jog žmonių pastangos tuščios ir bevertės - galiausiai tai, ką Dievas nusprendė ir įvyks, t. y. kad Kristus kaip kertinis akmuo palaikys visą Bažnyčios statinį.

Pagal šį aiškinimą tikroji prasmė turėtų būti siejama su Kristumi. Apie tai liudija ne tik Šventoji Dvasia, bet ir pats Jėzus (Mt 21, 42), kuris būtent taip ir išaiškino šią eilutę. Bet taip pat galima daryti išvadą, kad net iki tol, kol Kristus atėjo į šį pasaulį, Jis jau buvo pripažįstamas. Tokį suvokimą iš lūpų į lūpas perdavė protėviai. Matome, kad pasakojimą apie Mesiją žinojo net vaikai. Todėl plačiau to nenagrinėsiu. Laikykime, jog akivaizdu, kad savo metu ir Dovydas buvo atmestasis akmuo, nes jis simbolizavo Kristų.

Dabar grįžkime prie ankstesnio teiginio: Kristų atmetė patys statytojai. Bet tai jau buvo atskleista Dovydo asmenyje. Juk tie, kurie tuo metu valdė Izraelį, laikė Dovydą pasmerktu ir pražuvusiu. Tas pats įvyko ir Jėzaus Kristaus asmenyje. Nes žmonės, kurie Jo laikais vadovavo Dievo tautai, Jį atmetė tiek, kiek tik galėjo. Ši aplinkybė galėjo labai sutrikdyti silpnuosius, kurie matė, kad Kristus turi tiek priešų, kiek tuo metu buvo kunigų, vyresniųjų ir Rašto aiškintojų ir kurie tuo metu sudarė regimą šventyklą. Petras, norėdamas pašalinti šį pagundymą piktintis, rašo, jog Dovydo liudijimas kalbėjo būtent apie tai, ką tada matė tikintieji. Visų pirma, apaštalas kreipiasi į žydus, nes jiems šie žodžiai buvo taikomi tiesiogiai, nors jie neprarado aktualumo ir mums šiandien. Juk tie, kurie patys sau priskiria viršenybę bažnyčioje, yra pikčiausi Kristaus priešai ir su velnišku pykčiu persekioja Jo Evangeliją.

Popiežius save vadina Kristaus vietininku, o mes matome, kaip aršiai jis priešinasi Kristui. Paprasti ir nepatyrę žmonės tai matydami apstulbsta. Kodėl? Nes jie nemano, kad pildosi Dovydo pranašystė. Taigi atminkime, kad ši pranašystė ne tik mokė tuos, kurie matė, kaip Kristų atmetė Rašto aiškintojai ir fariziejai, ji taip pat stiprina ir mus, kad atlaikytume pagundymus, kurie gali sudrebinti mūsų tikėjimą. Kiekvieną kartą, kai matome tuos, kurie dangstosi Kristaus vardu, tačiau išstoja prieš Kristų, atminkime, kad tai statytojai, kurie atmeta kertinį akmenį, kaip pranašavo Dovydas. Statinio metafora plačiai vartojama kalbant apie politinį arba dvasinį valdymą. Todėl Dovydas vadina statytojais tuos, kuriems suteikta valdžia ir pavesta rūpintis. Buvimas „bažnyčios statytoju“ dar nereiškia, kad jie stato teisingai, tiesiog kad turi valdžią įprastame gyvenime. Iš to galima dalyti išvadą, kad tie, kuriems suteikta galimybė tarnauti, ne visada yra ištikimi ir tikri Viešpaties tarnai. Tačiau mes matome, ką Dovydas kalba apie paprastus bažnyčios tarnus: jeigu jie atmes Jėzų Kristų, užuot statę šventyklą, jie gali pastatyti altorių kiaulėms. Po to seka antras teiginys - nė vienas šios žemės galingasis, besididžiuojantis savo jėga, negalės išstumti Kristaus iš jam skirtos vietos.

8 e. Suklupimo akmuo. Paguodęs tikinčiuosius tuo, kad Kristuje jie turi tvirtą ir patikimą atramą, nors didžioji dalis žmonių ir net statybos vadovai nepaliko Jam statinyje jokios vietos, apaštalas dabar skelbia bausmę tiems, kurie liko netikintys, kad jų pavyzdžiu įspėtų kitus. Todėl jis ir cituoja Iz 8, 14. Šioje eilutėje pranašas gąsdina, kad Viešpats judėjams taps suklupimo akmeniu ir papiktinimo uola. Iš teksto galima daryti išvadą, kad tai tiesiogine prasme tinka Kristui. Be to, su Kristumi šią pranašystę sieja ir Paulius Rom 9, 32. Galų gale, Jėzaus Kristaus asmenyje Dievas visiškai apsireiškė kaip Kareivijų Viešpats. Taigi čia apsireiškia baisus Dievo kerštas nedorėliams: jiems Kristus taps suklupimu, nes jie atsisakė į Jį remtis. Kokia didelė yra Kristaus galia palaikyti tuos, kurie Jame randa ramybę tikėjimu, toks baisus ir įniršis, su kuriuo Jis parblokš visus tuos, kurie Jam priešinasi. Tarpinio varianto nėra: galima arba statydintis Kristuje, arba į Jį atsitrenkti ir suklupti.

8 e. ... neklausydami žodžio. Čia apaštalas kalba apie tai, kada Kristaus tampa žmonėms suklupimo akmeniu tuomet, kai jie atkakliai priešinasi Dievo žodžiui. Būtent taip elgėsi judėjai. Nes jie, nors ir skelbė apie savo troškimą sulaukti Mesijo, ryžtingai atmetė Tą, kurį jiems atsiuntė Dievas. Tokioje pat padėtyje šiandien yra popiežininkai. Jie lenkiasi Kristaus vardui, tačiau nesutinka paklusti Evangelijos žodžiui. Taigi, Petras nori pasakyti, kad visi, kurie drauge su Kristumi nepriima Evangelijos, yra Dievo ir Jo žodžio priešai. Be to, Kristus taps pražūtimi tik tiems, kurie apakinti pykčio ir užsispyrimo puola Dievo žodį. Tai labai svarbu paminėti, kad nekaltintume Kristaus dėl savo ydų. Kristus yra mūsų pamatas, ir būti atsitrenkimo akmeniu nėra Jo uždavinys. Taigi, galima sakyti, kad iš esmės Kristaus tarnavimas yra keisti mus į dvasinę Dievo šventyklą, tačiau dėl žmonių sugedimo išeina taip, kad jie į Jį atsitrenkia, nes jų netikėjimas verčia juos kovoti su Dievu. Taigi Petras, norėdamas pabrėžti šią kovą, kalba apie netikinčiuosius.

Tam jie ir palikti. Šią vietą galima aiškinti dvejopai. Petras čia, be abejonės, kalba apie žydus. Paprastai ši vieta aiškinama taip, kad žydai buvo išrinkti tikėjimui, nes išgelbėjimas buvo skirtas būtent jiems. Tačiau lygiai taip pat tinka ir kita prasmė: judėjai buvo išrinkti netikėjimui taip, kaip apie faraoną sakoma, kad jis buvo skirtas priešintis Dievui - tam skirti ir visi atmestieji. Visgi man artimesnė pirmoji prasmė, pritarti šiam variantui mane skatina jungtukas καί (ir). Petras tokiu būdu dar labiau pabrėžia Dievo išrinktosios tautos netikėjimą, nes ši tauta atmetė jai paskirtą išgelbėjimą. Iš tiesų, ši aplinkybė daro judėjus dvigubai nepateisinamais: jiems, kitaip nei kitiems, buvo skirtas Dievo pašaukimas, tačiau jie atsisakė paklusti. Be to, žodžiai, „skirti tikėjimui“ susiję tik su išoriniu pašaukimu, t. y. su sandora, kurią Dievas besąlygiškai sudarė su savo tauta. Nors, kaip jau buvo paminėta, žmogiškas nedėkingumas pakankamai atsiskleidžia ir tada, kai žmonės atmeta jiems skirtą Žodį.

9 e. O jūs esate „išrinktoji giminė... Apaštalas ir vėl atskiria savo adresatus nuo netikinčiųjų, kad jie (kaip dažnai pasitaiko) sekdami netikinčiųjų pavyzdžiu nenukryptų į šalį ir nenuklystų nuo tikrojo tikėjimo. O kadangi nedera, kad prie nedorėlių prisijungtų tie, kuriuos Dievas atskyrė nuo pasaulio, Petras moko tikinčiuosius apie tai, kokia jiems garbė suteikta, o vėliau - į ką jie pašaukti. Tais pačiais žodžiais kaip Petras savo tautą kažkada drąsino ir Mozė. Tačiau Petras nori pasakyti, kad Kristaus malone šiai tautai vėl grąžinta garbė, kurią ji kažkada prarado. Nors tuo pačiu metu teisinga ir tai, kad Dievas davė protėviams galimybę paragauti tik žemiškųjų malonių, o tikrasis pažadas slypi Kristuje.

Todėl apaštalo žodžiai reiškia štai ką: „Mozė jūsų tėvus kažkada pavadino šventa tauta, karališka kunigyste ir Viešpaties kaimene. Dabar jūs turite dar didesnę teisę į visus šiuos titulus. Todėl saugokitės, kad neprarastumėte to tik dėl savo pačių netikėjimo.“ Tuo pat metu, atsižvelgdamas į tai, kad didelė dalis tautos taip ir liko netikintys, apaštalas nutylėdamas supriešina įtikėjusius žydus su visais kitais, nors pastarieji ir viršija juos skaičiumi. Jis tarsi sako: „Tik tie yra tikrieji Abraomo vaikai, kurie tiki Kristumi. Tik jiems priklauso visos gėrybės, kurias Dievas, kaip ypatingą privilegiją, dovanojo visai tautai.“

Apaštalas vadina juos išrinktąja gimine, nes Dievas juos įsūnijo kaip pačius iškiliausius, nuošalyje palikdamas kitus. Jis vadina juos šventąja tauta, kurią Dievas pašventė sau ir paskyrė šventam ir tyram gyvenimui, tauta, kuri buvo ganoma, kad taptų Jo kaimene ir paveldu. Frazę „Viešpats mus pašaukė“ aš pirmiausia suprantu taip, kad jis mus valdo kaip Jam priklausančius ir Jam iš tiesų pasišventusius žmones. Šią prasmę patvirtina Mozės žodžiai: jeigu„ laikysitės mano sandoros, būsite ypatinga mano nuosavybė tarp visų tautų“.

Mozės žodžius atkartoja frazė „karališka kunigystė“, nes Mozės lūpose „karališka kunigystė“ reiškia tą patį. Taigi Petras kalba: „Jūsų tėvus Mozė pavadino karališka kunigyste, nes visai tautai, galima sakyti, buvo suteiktos karališkos teisės. Be to, iš jos tarpo buvo išrenkami kunigai, taigi abi šios savybės buvo būdingos tuo pačiu metu. Dabar jūs esate karališkoji kunigystė, ir tapote ja kur kas prakilnesniu būdu. Kiekvienas iš jūsų atskirai yra pašvęstas Kristui, kad taptų Jo karalystės piliečiu ir Jo kunigystės dalininku. Nors tėvai turi kai ką bendro su jumis, mes juos pranokstame. Dabar, Kristui sulaužius sienas, nesvarbu, iš kokios tautos būtume kilę, Viešpats suteikia mums visus šiuos titulus tuomet, kai priima mus į savo tautą. Be to, kalbant apie visas šitas malones, galima įžvelgti kontrastą tarp mūsų ir likusia žmonių gimine. Iš to matyti, kokia su niekuo nesulyginama malonė mums suteikta. Juk Dievas mus laimina, nors pagal savo prigimtį esame suteršti, išrenka, nors mumyse atranda tik tai, kas bjauru ir nenaudinga, iš niekam netinkamo purvo padaro mus savo kaimene, šventvagiams suteikia kunigų garbę, šėtono, nuodėmės ir mirties vergams dovanoja karališką laisvę.“

... kad skelbtumėte dorybes. Apaštalas atkakliai kalba klausytojams apie jų pašaukimo tikslą, kad paragintų juos šlovinti Dievą. Išvada tokia: Dievas išliejo mums begalinę malonę ir nuolat rūpinasi tuo, kad per mus pasireikštų Jo šlovė. Juk dorybėmis apaštalas vadina išmintį, gerumą, jėgą, teisingumą ir visa kita, kame spindi Dievo šlovė. Be to, mes turėtume skelbti šias dorybes ne tik liežuviu, bet ir visu savo gyvenimu. Apie šį mokymą verta mąstyti kasdien. Kiekvieną akimirką turime atsiminti, kad visos Dievo malonės, kurias Jis mums siuntė, skirtos per mus skelbti Jo šlovę.

Atkreipkime dėmesį ir į apaštalo žodžius, kuriais jis kalba apie pašaukimą iš tamsos į nuostabią Dievo šviesą. Juk šiais žodžiais Petras pabrėžia malonės didybę. Jeigu Viešpats žengtų į mus, jau ieškančius šviesos, tai būtų nedidelė malonė. Kur kas didingiau tai, kad Jis pats išveda mus iš aklumo labirinto ir tamsos bedugnės. Iš čia galima suprasti, kokia yra žmogaus būklė prieš jį perkeliant į Dievo karalystę. Būtent apie tai kalba Izaijas (Iz 60, 2): „Štai tamsa padengs žemę ir tautas, bet Viešpats pakils virš tavęs ir Jo šlovė bus matoma tavyje.“ Atsitraukę nuo Dievo, kuris yra mūsų šviesa, mes neišvengiamai pasinersime į gilią tamsą. Išsamiau apie tai galime skaityti Ef 2 sk.

10 e. Seniau ne tauta... Tai patvirtindamas apaštalas cituoja pranašą Ozėją, pritaikydamas jo žodžius savo tikslams. Juk Ozėjas, kuris anksčiau Dievo vardu paskelbė judėjams apie skyrybas, suteikia vilties, kad ateityje jie bus sutaikyti. O Petras moko, kad tai, kas pasakyta, išsipildys savo metu. Nes žydai buvo išblaškyti visur, tarsi suplėšyto kūno dalys. Be to, atrodė, kad jie atskirti nuo Dievo tautos. Jie jau negarbino Dievo. Jie spėjo persiimti pagonių papročiais. Galima buvo tik pasakyti, kad Dievas juos atmetė. Tačiau kai jie vėl susirenka Kristuje, tai iš ne tautos tampa tikrąja Dievo tauta. Paulius, Rom 9, 26, šią pranašystę visai pagrįstai sieja ir su pagonimis. Juk nuo tos akimirkos, kai savo galios neteko judėjus išskyręs įstatymas, jie tapo lygūs pagonims. Taigi galima daryti išvadą, kad Dievo pažadas iš ne tautos padaryti tautą skirtas ir vieniems, ir kitiems.

...neradę gailestingumo. Pranašas priduria šiuos žodžius, siekdamas geriau išreikšti tai, kad sandora su Dievu, per kurią jis priima mus į savo tautą, yra neužtarnauta. Jis tarsi sako: nėra jokios kitos priežasties, dėl kurios Dievas galėtų laikyti mus savaisiais, išskyrus tai, kad Jis mūsų pasigailėjo ir nepelnytai mus įsūnijo. Tik nepelnyta Dievo malonė iš ne tautos daro mus Dievo tauta ir sutaiko tuos, kurie anksčiau buvo atskirti.

Ankstesnės 1 Petro laiško komentarų dalys: įvadas, 1 dalis , 2 dalis

Iš http://www.bible.by/jan-calvin/ vertė D. J.