Kartais išgydymui reikia laiko...

1985 metais Henris Nouwenas atsisakė pareigų Harvardo teologijos mokykloje ir persikėlė į Trosly-Brieul miestelyje, Prancūzijoje, įsikūrusią „Arkos“ bendruomenę tarnauti protinę negalią turintiems žmonėms. Jis pasiryžo atsisakyti prestižo ir iškeitė jį į atostogas tokioje vietoje, kurią tiksliausiai apibūdintų žodžiai „užmirštas kraštas“.

Atmetimo geluonis

Pirmaisiais naujo gyvenimo mėnesiais vienas artimas Nouweno draugas pažadėjo jam, keliaudamas į Paryžių, užsukti jo aplankyti ir drauge praleisti šiek tiek laiko. Deja, tas draugas grįžo į Bostoną nė nepranešęs, kad aplankyti nebeatvažiuos. Atmetimo skausmas, tarsi geluonis, pervėrė Nouweno širdį.

„Svarstau, kaip man toliau gyventi su šia patirtimi“, – rašė  jis savo dienoraštyje. Stengdamasis apsaugoti save nuo tokių išgyvenimų ateityje, jis užrašė tokius žodžius: „Jeigu iš tiesų nori būti mažiau pastebimas, mažiau žinomas, pabandyk pasinaudoti tokia proga kaip ši tapti užmirštu ir nelankomu. Būk dėkingas už pasitaikiusią progą. Tikėk, kad atsiskyrimas padės tau naujai pamatyti save, savo pasaulį ir savo Dievą. Žmonės negali tau suteikti naujo matymo; tai gali padaryti tik Tas Vienintelis, kuris myli tave be jokių išlygų.“

Kartais tai suveiks, kartais ne. Pastaruoju atveju Nouwenas meldėsi, prašydamas, kad jo neužvaldytų nuoskaudos ir pyktis. Po gilių apmąstymų jis suvokė, kad, norint iš tiesų atleisti, prireikia nemažai laiko. „Šiuo metu, – rašė jis, – pasitelkdamas humoro jausmą, aš stengiuosi parašyti keletą pastabėlių žmonėms, manantiems, jog aš juos atstumiu.“

Laikas ir erdvė

Nouweno dienoraštyje mes randame trumpą įrašą, atskleidžiantį, kaip jam pavyko susidoroti su atmetimo jausmu. Visų pirma, jis daug mąstė, kaip tokioje situacijoje jam elgtis. Jis buvo sutrikęs, įskaudintas ir nuoširdžiai tai pripažino. Jis neužgniaužė ir neslopino savo emocijų. Antra, jis atsivėrė ir visą skausmą bei užplūdusius jausmus išsakė Dievui, prašydamas padėti žengti žingsnį, kurį, jis manė, turįs žengti – atleisti ir nepykti, neįsileisti kartėlio. Jis stengėsi sau priminti tai, ką tikrai žinojo apie savo padėtį šiame pasaulyje. Trečia, supratęs, kad praėjus tam tikram laikui jis pradeda silpti ir skausmas vėl grįžta, dar kartą prašė Dievo pagalbos. Na ir galiausiai, ši proga padėjo jam suvokti, kodėl žmonės kartais pasijunta jo atstumti, tapo jautresnis ir savo meilę nuoširdžiai išliejo rašydamas laiškus.

Nors Nouwenas to ir nemini, tačiau man akivaizdu, kad kartais jis atrasdavo vietą ir skirdavo laiko apmąstyti, analizuoti savo gyvenimą ir atgailauti. Kai aplinkybės išprovokavo skaudžius atmetimo jausmus, Nouwenas neužgniaužė visko savyje ir nesistengė to neigti. Susikaupusias emocijas jis išliedavo Viešpačiui. Jis nedarydavo to staiga ir neskubėjo – jis palikdavo erdvės Dievui veikti, kad Jis galėtų jį gydyti ir pataisyti.  

Sudėtingi ir daug kainuojantys procesai

Jo dienoraščio paraštėje aš pastebėjau sakinį: „Kaip man atrasti laiko tokiems apmąstymams?“ Labai dažnai, kai mane kas įskaudina ar sužeidžia, stengiuosi viską greitai sutvarkyti. Nepripažįstu, kad viduje „užverda“ pyktis ir kaupiasi nuoskaudos... Palieku pyktį ten, kur jis yra, ir nuryju piliulę, kad niekas nepastebėtų ir pats kuo greičiau tai užmirčiau, nes aš paprasčiausiai neturiu tam laiko... Tokie dalykai tik   veltui gaišintų mano laiką.

Galbūt perskaitęs šios santraukos žodžius, manai, kad Nouwenas pasidavė skausmui, nes buvo per silpnas, išlepęs. Tačiau žmogiška patirtis ir Psalmės mums vėl ir vėl liudija, kad atleidimas ir išgydymas yra sudėtingi ir daug kainuojantys procesai. Mes žinome, kad turime atleisti, bet mūsų širdys nėra tokios greitos, kaip mūsų intelektas, nes joms tenka kur kas didesnis krūvis. Taigi, viskas užtrunka ilgiau ir pareikalauja daugiau kantrybės, rūpesčio ir apmąstymų. Psalmės atskleidžia, jog mums nelengva suvaldyti savo emocijas. Tad labai svarbu, kur ir kam mes jas išliejame.

„Džiūstančios“ sielos

Taip elgdamasis Nouwenas netampa savo silpnybėms nuolaidžiaujančiu paniurėliu, bet pradeda mąstyti, kaip jaučiasi jo paties atstumtas žmogus, ir ima elgtis kur kas atsargiau. Tai galima įvardyti kaip rūpestį siela. Žinoma, tai pareikalauja nemažai laiko.

Sudėtingoji rūpinimosi siela pusė yra ta, jog tai nėra labai praktiškas dalykas. Negali labai greitai džiaugtis apčiuopiamais vaisiais. Transformacija vyksta lėtai. Ir dėl lėtumo tai sunku pateisinti. Bet jeigu tai ignoruojame, tuomet „auga“ kiti vaisiai, ir mūsų vidinis gyvenimas pradeda „džiūti“.

Reikia laiko

Praėjus keliems mėnesiams Nouwenas savo dienoraštyje užrašė: „Man pakankamai sunku atleisti žmogui, kuris mane įskaudino, įžeidė ir įžeidė ne kartą. Pradedu rimtai dvejoti, ar antrą, trečią ar ketvirtą kartą atleidimo prašantis žmogus yra nuoširdus. Bet Dievas neskaičiuoja nusižengimų. Jis be apmaudo ir noro atkeršyti laukia mūsų sugrįžimo. Dievas nori, kad sugrįžtume namo... Galbūt priežastis, dėl kurios man sunku atleisti, glūdi tame, jog aš pats netikiu, kad ir man yra atleista. Jeigu aš iš tiesų patikėčiau tiesa, jog man yra atleista, kad man nereikia gyventi slegiamam kaltės ar gėdos, aš iš tiesų tapčiau laisvas. Ir toji laisvė leistų man atleisti žmogui ir septyniasdešimt septynis kartus.“

Dabar galbūt jūs galvojate: „Na, šias Evangelijos tiesas galėčiau suvokti skaitydamas Timo Kelerio  knygą. Ir man tikrai nereikės gaišti tiek daug laiko.“ Galbūt. Taip, greitai perskaityta informacija pasieks tavo intelektą, bet ar persmelks tavo sielą? Tam, kad būtų išgydytas mūsų širdies skausmas ir atmetimą patyrusi siela, reikia laiko – laiko, kai gali raudoti, kai gali išlieti savo emocijas, laiko melsti pagalbos ir laiko atgailauti. Mus reikia laiko pasveikti.

http://www.thegospelcoalition.org

Vertė Jurgita Ratautienė

Bendrinti: