„Dievo malonė, o ne įstatymas“? (II)

Meilė ir įstatymas

Taip pat ir meilė su įstatymu nėra identiški, tačiau labai artimi dalykai. Meilė yra įstatymo išsipildymas (Rom 13, 8) ir tikslas: O įsakymo tikslas yra meilė iš tyros širdies, geros sąžinės ir nuoširdaus tikėjimo (1 Tim 1, 5; Jurėno vert.). Meilė ir įstatymas nėra prieštaros. Jėzus niekuomet nėra Mozės įsakymų pakeitęs vieninteliu meilės įsakymu, kaip kad kai kurie mano. Įsakymas mylėti artimą tiek Naujajame Testamente (Mt 19, 19), tiek Senajame Testamente (Kun 19, 18) yra centrinis tarp visų įsakymų. Meilė stovi ne virš visų įsakymų kaip aukštesnis principas, o centre.

Dažnai manoma, kad, kadangi kiekvienas žmogus geba mylėti, tai ir turi beveik įgimtą savybę žinoti, kas yra meilė ir kaip ji turi būti įgyvendinama. Dėl to taip manantiems įstatymas atrodo perteklinis dalykas - ką gali pasakyti įstatymas, ko nepasako meilė? Juk argi dar Augustinas nėra skelbęs: „Mylėk ir daryk ką nori“? Arba R. Bultmannas: „Jeigu žmogus myli, tai ir žinos, ką daryti“ (Jesus).

Čia yra tiesos, nes meilė ir daro tai, ko reikalauja įstatymas. Bet problema ta, kad žmogus, būdamas nusidėjėlis, nežino, kas yra tikroji meilė, ją supranta iškreiptai. Tai, deja, liečia ir krikščionis. Tad ne žmonėms spręsti, kas yra meilė ir kaip ji turi atrodyti, nes tai - Dievo darbas per savo Žodį. Konkrečiai - tai pasako įstatymas, kuris yra meilės matas, sprendžiantis apie meilės pakankamumą ir trūkumą. Įstatymas suteikia meilei turinį, o tai, kas prieštarauja įstatymui, prieštarauja ir meilei.

Dėl to visuomet būtina ieškoti biblinio meilės paaiškinimo. Pavyzdžiui, vienas toks yra puikiai ir kompaktiškai išdėstytas Rom 13, 8-10. Jame akcentuojami štai šie dalykai: meilė yra įsipareigojimas, o ne galimybė; meilė yra valios sprendimas; be paklusnumo Dievui nėra ir tikrosios meilės; meilė yra konkretus dalykas, pasireiškiantis per darbus; meilė yra įstatymo išsipildymas; meilė yra blogio ir mirties priešingybė; meilė reiškiasi bendrystėje, todėl jai visada reikia bendrininko; meilė neatskiriama nuo ištikimybės. Tad tam, kuris nori tikrai mylėti, geriausias patarimas yra toks: laikytis įstatymo reikalavimų.

Olandų reformatų teologas H. Ridderbosas (1909-2007) paaiškina: „Meilė nestoja vietoj įstatymo, ji tik jį apibendrina... Bet koks atskyrimas meilės reikalavimo nuo įstatymo reikalavimo, pagal Paulių, yra vienareikšmiškai atmestinas.“ Jam pritaria ir vokietis K. Bockmühlis (1931-1989): „Naujojo Testamento etikoje nėra prieštaros tarp įstatymo ir Evangelijos. Evangelija yra įstatymo išsipildymas, ir meilė eina lygiai tais pačiais keliais, kaip ir įstatymas. Jos santykis su įstatymu toks pat, kaip motyvo su taisykle. Tad baikime tą įstatymo niekinimą!“

O škotų dvasininkas H. Bonaras (1808-1889) už šiuodu daug anksčiau yra puikiai pastebėjęs: „Kas gi mūsų tarnystei suteiks pavidalą, jei ne įstatymas? Bet jūs sakote: meilė. Tačiau tai yra absoliutus paklydimas. Meilė nėra taisyklė, meilė yra motyvas. Meilė nesako, ką man daryti; ji man pasako, kaip turiu daryti. Meilė mane verčia vykdyti mylimojo valią; bet kad tą valią sužinočiau, turiu kai kur kitur žvilgtelėti. Mūsų Dievo įstatymas yra mūsų mylimojo valia. Tenai, kur šios Jo valios išraiškos nepaisoma, meilė lieka tamsoje. Ji nežino, ką daryti... Meilė gręžiasi į įstatymą, kad sužinotų Dievo valią ir ji džiaugiasi įstatymu kaip valios išraiška. Tas, kuris būdamas tikintis, mano, kad nėra ką veikt su įstatymu, kuris jį laiko senu priešu, tegul tiesiai pasako, kad nenori nieko bendro turėti ir su Dievo valia. Nes Dievo įstatymas ir Dievo valia iš esmės yra tapatūs dalykai; pirmasis yra paskesniojo išraiška“ (God’s Way of Holiness). <...>

Pagal Kalviną, įstatymas yra „tobulas [Dievo] teisingumo provaizdis“ ir „kelrodis teisiam ir teisingam gyvenimui“. Tikintieji turi teisingą motyvaciją per Šventąją Dvasią „noriai paklusti Dievui“. Dėl to jiems įstatymas yra „puikiausias įrankis, su kurio pagalba jie diena po dienos vis geriau išmoksta pažinti Viešpaties valią“ (Inst. II, 7, 12-13). Ir Antrasis šveicariškasis išpažinimas tvirtina: „Tikime, kad šiame Dievo įstatyme išsamiausiai perteikiama visa Dievo valia ir visi reikalingi nurodymai kiekvienai gyvenimo sričiai“ (XII, 2). Vestminsterio tikėjimo išpažinimas pabrėžia: įstatymas ir tikinčiajam „duoda didelę naudą, nes jis, kaip gyvenimo mokytojas, moko Dievo valios ir jos pareigos, taip tikintįjį paruošia ir įpareigoja tinkamai gyventi...“ (XIX, 6).

Labai naudingas yra Heidelbergo katekizmo padalijimas, kurio trečioje dalyje „Apie dėkingumą“ (nuo 86 kl.) išsamiai aptariamas moralinis įstatymas ir vien čia analizuojami visi Dešimt Dievo įsakymų. Tad jau vien to pakanka, kad parodytų, jog įstatymas krikščionio gyvenime užima svarbią vietą ir kad pagrindinė paklusnumo motyvacija yra dėkingumas. 91 klausimo „Kokie darbai yra geri?“ atsakymas skelbia: „Tik tie, kurie iš tikro tikėjimo pagal Dievo įstatymą Jo garbei atliekami, o ne tie, kurie yra grindžiami mūsų nuožiūra arba žmonių nuostatomis.“ Čia tikintiesiems primenama, kad ir jie turėtų kartkartėmis pasitikrinti, kokie yra tie gerieji tikėjimo ir meilės darbai - kad tai nėra bet kokie darbai, o tik tie, kuriuos dirbti įsako įstatymas.

Tad šia prasme įstatymo ignoravimas ar net niekinimas sukelia labai rimtų padarinių ir meilei: nepriimantis įstatymo ir meilę atmeta arba jai žymiai pakenkia. Juk ir pats Jėzus yra pasakęs: Kadangi įsigalės neteisybė [gr. anomia - įstatymo neigimas, atmetimas!], daugelio meilė atšals (Mt 24, 12).

Atrodo, kad biblinis mokymas šiuo klausimu aiškus. Tačiau kai kuriems šiuolaikiniams teologams kaip, pvz., P. Rollinsui pavyksta viską suvelti. Airis, gyvenantis JAV, straipsnyje „Stop Teaching the Ethics of Jesus!“ (peterollins.net) atmeta aiškių etinių principų skelbimą bei reikalavimą jų laikytis. Esą dėl to viskas eitų tik blogyn ir blogyn. Anot jo, bendruomenės kaip tik turėtų „kurti erdvę malonei, kurioje būtume kviečiami savo tamsumą kelti į paviršių; šitaip būtų apie tai kalbamasi tokioje aplinkoje, kurioje nelauktų kaltinimas, o mes nesijaustume kalti, tokioje bendruomenėje, kuri leistų mums savo tamsumą ir baimes išsakyti, nereikalaudama mūsų keitimosi.“ Čia yra šiek tiek tiesos. Bėda, kad Rollinsas puola į kraštutinumą: atmeta kaltę ir atgailą, vien meilę skatina viešpatauti. Pabaigoje Rollinsas provokuodamas priduria tokią tezę, kuri iškelia jo visą antinomizmą: „Svarbiausia sukurti meilės, pasigailėjimo ir priėmimo atmosferą, kurioje žmonėms nebūtų nurodinėjama, ką jie turi daryti; kur žmonės išmoktų erezijos, sakančios, kad nors ir ne viskas naudinga, tačiau viskas valia.“

Užtat verčiau pasinaudokime protestantiškuoju paveldu. Apie malonę, Evangeliją, įstatymą, darbus ir meilę giedama senoje liuteronų giesmėje „Vien iš malonės mums tiktai“ (P. Speratus, 1523; Krikščioniškos giesmės):
Įstatymas visiems žmonėms
Atidengia kaltybę,
Bet Evangelija kaltiems
Vėl atneša ramybę.
Ir be įstatymo darbų
Per Jėzaus kryžių rasi tu
Malonę ir paguodą.
Geri tikėjimo darbai -
Tai Jo gyvumo vaisius,
Tačiau tikėjimu tiktai
Mes galim būti teisūs.
Tikri tikėjimo darbai
Tada tik artimo tarnai,
Jei jie turtingi meile.

Įstatymiškumas ir įstatymas

Kas iš tikrųjų yra įstatymiškumas? Įstatymiški buvo fariziejai bei kiti Jėzaus priešai, kurie prie Dievo įsakymų pridėjo savų, per smarkiai apribojo laisvę ir žmonėms užkrovė „nepakeliamas naštas“ (Lk 11, 46; Mk 7, 1-15; Mt 15, 1-9). Be abejo, įstatymiški yra ir tie, kurie įstatymo laikymusi trokšta tapti teisūs (Rom 3, 21-4, 25; Ef 2, 9-10). Dar vienas įstatymiškumo bruožų ypač pasireiškė ankstyvosios bažnyčios laikais, kai nežydams buvo bandoma primesti apeiginį įstatymą (Gal 4, 9-11; Kol 2, 16-17). Šitokių bandymų neretai pasitaiko ir dabar, kai verčiama laikytis mums nebegaliojančių įstatymų. Taip pat svarbu paminėti svarbių dalykų menkesniųjų naudai nepaisymą (Mt 23, 23) ir vien išorišką įstatymų vykdymą (Mk 7, 18-23; Mt 15, 15-20; 23, 27-28).

Piktnaudžiavimas įstatymu atveda prie įstatymiškumo. Ar piktnaudžiaujama ir Evangelija? Už atsakymą į šį klausimą galime padėkoti D. Bonhoefferiui, bene pirmajam įvedusiam „brangiosios“ ir „pigiosios“ malonės sąvokas ir pakomentavusiam jas knygoje Nachfolge (Mokinystė, 1937). Brangioji malonė byloja apie tikrąją Evangeliją, kaip mes jau ir aptarėme. Apie pigiąją Bonhoefferis kalba išsyk knygos pradžioje ir vienodai aštriai, kaip ir apie įstatymiškumą: „Pigi malonė - mirtinas mūsų Bažnyčios priešas. Šiandien mums tenka kovoti dėl brangios malonės. Pigi malonė - tai malonė, kuri turguje parduodama lyg nupiginta prekė. Kitaip tariant, sakramentai, nuodėmių atleidimas, religijos teikiama paguoda numetami ant prekystalio sumažintomis kainomis. Malonė rodoma kaip neišsenkantis Bažnyčios lobynas, iš kurio ji žeria savo palaiminimus dosnia ranka, neužduodama jokių klausimų, nenubrėždama jokių ribų. Malonė, neturinti savo kainos. Nieko nekainuojanti malonė... Pigi malonė - tai atleidimo skelbimas, nereikalaujant atgailos. Tai krikštas be bažnytinės disciplinos, Komunija be išpažinties, išteisinimas be asmeninio išpažinimo. Pigi malonė - tai malonė be mokinystės, malonė be kryžiaus, malonė be Jėzaus Kristaus, gyvo ir įsikūnijusio...“

Legalizmas ir antinomizmas - siamo dvyniai

Šiame skyriuje jau galime apibendrinti: Geroji Naujiena skelbia, kad dėl Kristaus darbo esu priimamas Dievo; dėl to Jam paklūstu. Iškreiptoji religijos naujiena sako: kadangi aš paklūstu, tai Dievas yra man maloningas. O netikėjimo naujiena yra tokia: aš niekam nepaklūstu, vien tik sau pačiam. Iškreiptąjį tikėjimą arba religiją galime priskirti prie įstatymiškumo, legalizmo arba moralizmo, o netikėjimą - prie antinomizmo, įstatymo atmetimo.

Legalizmas (moralizmas) ir antinomizmas yra skirtingi dalykai, bet labai susiję ir pagrindžia vienas kitą. Abu yra tam tikros tikėjimo laikysenos išraiška, abu postuluoja savęs išganymą. Žinomas pamokslininkas T. Kelleris yra pastebėjęs: „Yra du keliai, kaip pasidaryti savo gelbėtoju ir viešpačiu. Vienas, kai atmetame visus moralinius įstatymus ir patraukiame savo nusistatyta kryptimi, kitas, kai iš visų jėgų stengiamės laikytis visų įstatymų ir būti labai, labai geri“ (The Prodigal God). Abu keliai absoliučiai prieštarauja Evangelijai ir tikrosios krikščionybės dvasiai.

Po nuopuolio žmogus yra visiškas ir užkietėjęs moralistas. Jis nuolat kaip nors siekia prisidėti prie savo išganymo ir tiki, kad Dievui, kaip aukštesnei būtybei, tik tai ir svarbu, kad visi žmonės būtų geri, draugiški ir teisingi tarpusavyje. Šis, minkštasis moralizmas, dominuoja mūsų kultūroje (JAV sociologas C. Smithas savo studijomis yra nustatęs, kad, nepaisant visuomenės krikščioniškumo, tarp jaunimo viešpatauja „moralistinis terapinis deizmas“).

Bet žmonės dar yra ir užkietėję antinomistai - puolusio žmogaus paradoksas. Jie iš prigimties atmeta Dievą ir Jo jiems skirtą įstatymą - Mes nenorime, kad šitas [turimas omeny Dievas] mus valdytų (Lk 19, 14). Tačiau žmonės nėra Dievas ir, būdami kūriniai, turi turėti ribas, kad galėtų gyventi. O kai Dievą ir ribas jie atmeta, tuščia vieta bemat užsipildo kitokiais įstatymais. Dažniausiai šie būna pačių žmonių susikurti ar paimti iš kitų tariamų autoritetų. Kai aukščiausiasis Absoliutas atmetamas, pro užpakalines duris ima sėlinti žemesni, žemiški, autoritetai iš pasaulio su savo sekuliariais ir savavališkais įstatymais. <...>

Mums labai patinka minkštasis moralizmas, dėl to tokios populiarios ir visos tos savęs išganymo knygos. Bet jose įtaigiai pamokslaujamas pačios prasčiausios rūšies legalizmas: tu esi dieviškas ar net pats Dievas, pilnas dieviško potencialo; dėl to tau reikia labai pasistengti, palenkti pasąmonę, atskleisti savyje visagalybę, įsitraukti į visatos dėsnius ir t. t. Bet, nepaisant visų saldžialiežuvavimų, ši literatūra galų gale savyje neturi nė lašo gailestingumo nei malonės. Ir iš kur jos turės, kai beasmeniai visatos įstatymai nėra ir negali būti gailestingi. Nes gailestingumas - tai asmens bruožas. Viešpats Dievas, tik Jis teikia malonę... (Ps 84, 12).

Iš www.lksb.lt