Gerai surežisuotas pasaulis (II)

TEOLOGIJA, KULTŪRA IR HERMENEUTIKA

Apie gam­tą ir ug­dy­mą, kos­mo­są ir kul­tū­rą

Gam­tos ir hu­ma­ni­ta­ri­nių moks­lų skirtin­gu­mas at­sklei­džia kul­tū­ros, kaip so­cia­li­nio reiš­ki­nio, pri­gim­tį.

Kul­tū­ra ir vi­suo­me­nė tu­ri bū­ti aiš­ki­na­ma her­me­neu­tiš­kai, o ne de­ter­mi­nis­tiš­kai. Gam­tos moks­lai, kaip jau su­pran­ta­me iš pa­ties pa­va­di­ni­mo, ty­ri­nė­ja gam­tą. Nuo Kan­to lai­kų įpras­ta at­skir­ti gam­tos sfe­rą nuo lais­vės. Gam­ta val­do­ma dės­nių, prie­žas­tin­gai są­ly­go­jan­čių, kas vyks­ta erd­vė­je ir lai­ke. Gam­ta pa­žen­klin­ta tam tik­ra ne­iš­ven­gia­my­be: jė­ga vi­suo­met ly­gi ma­sei, pa­dau­gin­tai iš pa­grei­čio, kad ir koks bū­tų kli­ma­tas ar ša­lis. Tai­gi gam­tos moks­lai sie­kia nu­sta­ty­ti tuos prie­žas­ti­nius dės­nius, ku­rie pa­aiš­ki­na, kas nuo­lat vyks­ta gam­to­je. Moks­li­nin­kai ga­li „skai­ty­ti" gam­tos kny­gą ir ją su­vok­ti tik pa­si­tel­kę ma­te­ma­ti­nius prie­žas­ti­nius dės­nius, val­dan­čius „me­­cha­ni­nės" vi­sa­tos funk­cio­na­vi­mą.

Gam­tos dės­niai žmo­nėms turi įtakos tik da­li­nai. Prie­žas­ti­niams dės­niams ga­li bū­ti pa­val­dus žmo­gaus kū­nas, bet ne žmo­gaus dva­sia. Te­ni­so ka­muo­liu­kas ne­ga­li pa­si­rink­ti sa­vo „li­ki­mo", o žmo­gus džiau­gia­si tam tik­ra lais­ve. Žmo­nės tu­ri at­ei­tį - re­a­lias ga­li­my­bes, ko­kių ne­tu­ri me­cha­niz­mai, mo­le­ku­lės ir mar­mu­ras. Žmo­nės taip pat tu­ri pra­ei­tį. Iš­ties is­to­ri­ja yra la­pas, ku­ria­me ra­šo lais­vė. O is­to­ri­jos kny­gos - žmo­gaus lais­vės ap­ra­šy­mo - ne­su­pra­si aiš­kin­da­mas de­ter­mi­nis­tiš­kai. Is­to­ri­kas yra hu­ma­ni­ta­ras, tai yra moks­li­nin­kas, ku­ris ty­ri­nė­ja žmo­nes, o is­to­ri­ja kar­tu su ki­tais hu­ma­ni­ta­ri­niais moks­lais la­biau sie­kia su­pra­ti­mo, o ne pa­aiš­ki­ni­mo. [1]

Tar­ki­me, bio­lo­go, ty­ri­nė­jan­čio žmo­nes kaip gam­tos reiš­ki­nį, po­žiū­riu, žmo­ni­ja yra vie­na­rū­šė. Bio­lo­gas vi­sus žmo­nes pri­ski­ria tai pa­čiai rū­šiai. Ta­čiau is­to­ri­kui (taip pat ir kul­tū­ros ant­ro­po­lo­gui ar­ba so­cio­lo­gui) žmo­ni­ja yra dau­gia­ly­pė. Joks dės­nių rin­ki­nys, kad ir koks su­dė­tin­gas, ne­ga­li pa­aiš­kin­ti žmo­nių ir jų veiks­mų. Jo­kių uni­fi­kuo­tų moks­lo sri­čių te­ori­jos diag­ra­ma ne­įma­no­ma pa­vaiz­duo­ti žmo­gaus lais­vės krei­vės. Ta­čiau iš to ne­rei­kia da­ry­ti iš­va­dos, kad žmo­gus ir žmo­ni­jos is­to­ri­ja ne­su­pran­ta­mi. Vil­hel­mas Dil­tė­jus (Wil­helm Dilt­hey) pa­tei­kė ir ar­gu­men­ta­vo me­to­do­lo­gi­ją, ku­ri ty­ri­nė­tų žmo­nes moks­liš­kai, tuo pa­čiu gerb­da­ma žmo­gaus in­di­vi­du­a­ly­bę, lais­vę ir uni­ka­lu­mą. [2]  Dil­tė­jus la­biau sie­kė su­pra­ti­mo, o ne pa­aiš­ki­ni­mo. Su­pras­ti - tai vėl iš­gy­ven­ti prieš mus gy­ve­nu­sių ir mąs­čiu­sių in­di­vi­dų pa­tir­tį ir mąs­ty­mo pro­ce­sus. Anot Dil­tė­jaus, is­to­ri­jos stu­di­ja­vi­mas įma­no­mas to­dėl, kad žmo­nės „ob­jek­ty­vi­zuo­ja" ar­ba iš­reiš­kia sa­vo min­tis ir ver­ty­bes (sa­vo „dva­sią") per sa­vo dar­bus. Tai­gi is­to­ri­ja, ti­rian­ti žmo­nių veiks­mus pra­ei­ty­je, tam­pa žen­klų nag­ri­nė­ji­mu ir pėd­sa­kų aiš­ki­ni­mu. Po­las Ri­ke­ras (Paul Ri­co­eur) taip api­ben­dri­na Dil­tė­jaus po­zi­ci­ją: „Is­to­ri­ja tam­pa her­me­neu­ti­kos sri­ti­mi". [3]  Is­to­ri­ja yra sce­na, skir­ta  žmo­gaus dva­sios pa­si­ro­dy­mams ir iš­ėji­mams. 

Kul­tū­ra yra kon­kre­čių žmo­nių, gy­ve­nan­čių (gy­ve­nu­sių) kon­kre­čiu lai­ku ir kon­kre­čio­je vie­to­je, dva­sios ob­jek­ty­vi­za­ci­ja, jos išreiški­mas žodžiais ir dar­bais. Amžiaus dva­sia (Zeit­geist) to­li gra­žu nė­ra ne­ma­to­ma, prie­šin­gai, - ji nuo­la­tos reiš­kia­si kon­kre­čio­mis for­mo­mis. Kul­tū­ra - tai žmo­gaus dva­sios pa­stan­gos iš­reikš­ti sa­ve ku­riant ir įkū­ni­jant ver­ty­bes bei įsi­ti­ki­ni­mus tam tik­ro­mis for­mo­mis (pvz., ka­ted­ros, ko­li­zie­jai, ka­pi­nės, ki­no te­at­rai, ko­le­džai, ban­ko­ma­tai, au­to­mo­bi­lių plo­vyk­los ir t.t.). Kul­tū­ra yra pro­ce­sas (ir re­zul­ta­tas), per ku­rį for­mai ir tu­ri­niui lais­vai su­tei­kia­mas ma­te­ria­lu­mas. [4]  Vo­ro vo­ra­tin­klis nė­ra kul­tū­ri­nis pro­duk­tas, nes jis nė­ra lais­vas dar­bas. Vo­ra­tin­klis, ne­pai­sant jo pai­nu­mo, nė­ra ver­ty­bių ir įsi­ti­ki­ni­mų de­kla­ra­vi­mas ar iš­raiš­ka. Joks vo­ra­gy­vis ne­ga­li su­kur­ti ek­vi­va­len­tų mū­sų go­tiš­kam, švie­ti­mo am­žiaus ar ro­man­tiz­mo (jau ne­kal­bant apie ku­biz­mą) kul­tū­ri­niam sti­liui. Vo­ra­tin­klis ne­tu­ri jo­kios pras­mės; jo pa­skir­tis - in­stru­men­ti­nė. Vo­ra­tin­klio au­di­mu ga­li ža­vė­tis, bet jo ne­ga­li aiš­kin­ti.

Kul­tū­ra yra žmo­gaus lais­vės iš­raiš­ka gam­to­je ir gam­tos at­žvil­giu. Ki­taip nei ko­kios ki­tos rū­šys, žmo­ni­ja iš­reiš­kia sa­ve gam­to­je pa­lik­da­ma pra­smin­gas žy­mes - nuo ma­žų brūkš­te­lė­ji­mų juo­du ra­ša­lu ant bal­to po­pie­riaus iki di­džiu­lio dan­go­rai­žio po sau­lė­tu dan­gu­mi. Pla­či­ą­ja pras­me kul­tū­ra at­spin­di „žmo­giš­ko­sios pras­mės pa­sau­lį". [5]  Kul­tū­ros žen­klai, eta­lo­nai ir žy­mūs įvy­kiai tu­ri pras­mę. Juos rei­kia grei­čiau su­pras­ti, o ne pa­aiš­kin­ti. Ta­čiau kaip? „Grai­kų kul­tū­ra pa­li­ko sa­vo žen­klą Va­ka­rų ci­vi­li­za­ci­jo­je" - na ir pui­ku! Bet kaip mums su­pras­ti tą „žen­klą", grai­kų kul­tū­rą, ar­ba Ro­mos di­dy­bę?

Ri­ke­ras api­bū­di­na her­me­neu­ti­ką kaip „teks­tų aiš­ki­ni­mo ir su­pra­ti­mo te­ori­ją ". [6]  Her­me­neu­ti­ka, aiš­ki­ni­mo me­nas ir moks­las, vi­sų pir­ma sie­kia su­pras­ti ir įsi­sa­vin­ti teks­tų pras­mę. Ke­le­tas mąs­ty­to­jų pra­plė­tė „teks­to" są­vo­ką, kad ši ap­im­tų ir sap­nus (Zig­mun­das Froi­das (Sig­mund Freud)), ir fil­mus, ma­dą (Ro­la­nas Bar­tas (Ro­land Bart­hes)) ir kul­tū­rą kaip vi­su­mą (Rei­mon­das Vil­jam­sas (Ra­y­mond Wil­liams)). O gam­tos moks­lai, ži­no­ma, jau nuo se­no lai­ko kos­mo­są „gam­tos kny­ga".

Ri­ke­ras tei­gia, kad hu­ma­ni­ta­ri­niai moks­lai yra her­me­neu­ti­niai, jei­gu jų ty­ri­nė­ji­mo ob­jek­tas - teks­to sa­vy­bės, o ty­ri­nė­ji­mo me­to­di­ka orien­tuo­ta teks­tų aiš­ki­ni­mui. Ta­čiau kuo kul­tū­ros ir kul­tū­ri­niai dar­bai yra pa­na­šūs į teks­tus? Teks­tas yra rin­ki­nys žen­klų (žo­džių), fik­suo­jan­čių au­to­riaus pras­mę. Au­to­riaus po­sa­kis ga­li pra­nyk­ti lai­ke, bet žen­klai ir pras­mė lie­ka. Pa­na­šiai ir veiks­mas ga­li pa­lik­ti žen­klą. Ir žmo­gaus žo­džiai, ir dar­bai per­tei­kia pras­mę. Anot Mak­so Vė­be­rio (Max We­ber), hu­ma­ni­ta­ri­nių moks­lų ob­jek­tas - „pra­smin­gai orien­tuo­tas el­ge­sys". Tad pras­min­gų žmo­gaus veiks­mų nag­ri­nė­ji­mas yra kaip teks­to skai­ty­mas. [7]  Įvy­kius ga­li­ma pa­aiš­kin­ti de­ter­mi­nis­tiš­kai, o žmo­gaus veiks­mus rei­kia su­pras­ti. Veiks­mai yra pras­min­gi dar­bai, iš­aus­ti is­to­ri­jos ar­ba gam­tos dro­bė­je.

Kul­tū­ra iš­reiš­kia pras­min­gus in­di­vi­do, gru­pės ar­ba vi­sos vi­suo­me­nės veiks­mus. Kul­tū­ro­je at­si­spin­di tie žmo­nių dar­bai, ku­rie ob­jek­ty­via for­ma iš­reiš­kia žmo­gaus lais­vės ver­tę ar­ba su­tei­kia pa­vi­da­lą, pras­mę ar kryp­tį klai­džio­jan­čiai žmo­gaus dva­siai. Kul­tū­ra yra ne be­as­me­nis kos­mo­sas, o pra­smin­gas pa­sau­lis. Gam­ta in­di­fe­ren­tiš­ka žmo­gui ir jo rū­pes­čiams, o kul­tū­ra „au­gi­na", la­vi­na žmo­gų. Jei pra­smin­gas veiks­mas ga­li bū­ti pri­ly­gi­na­mas teks­tui, tuo­met kul­tū­ra yra bib­lio­te­ka, ku­rio­je šie teks­tai kla­si­fi­kuo­ja­mi pa­gal ver­tę ir de­da­mi į ko­lek­ty­vi­nės at­min­ties len­ty­nas.

Kul­tū­ra iš­reiš­kia vi­su­mą to, ką ver­ti­na žmo­nių gru­pė. Kaip ir kny­ga, kul­tū­ra tu­ri tam tik­rą siu­že­to ar­ba te­mos vie­no­vę. Vil­jam­sas (Wil­liams) ma­no, kad kul­tū­ra yra žen­klų sis­te­ma, ku­ri per­tei­kia ir at­ku­ria vi­suo­me­ni­nę būk­lę įvai­rio­mis pra­smin­go­mis prie­mo­nė­mis: me­nais, fi­lo­so­fi­ja, žur­na­lis­ti­ka, re­kla­ma, ma­da ir pa­našiai. [8]   Per sa­vo dar­bus (teks­tus) - pa­veiks­lus, pa­min­klus, sim­fo­ni­jas - mes sten­gia­mės iš­reikš­ti, kas esa­me, ir ko­dėl esa­me ver­tin­gi. To­kios kul­tū­ri­nės an­to­lo­gi­jos ga­li bū­ti ge­riau­sia prie­mo­nė siek­ti kul­tū­ri­nės ant­ro­po­lo­gi­jos. Kul­tū­ri­nė her­me­neu­ti­ka aiš­ki­na­si, ką šios įvai­rios žen­klų iš­raiš­kos iš tik­rų­jų reiš­kia. Aiš­kin­da­mi kul­tū­rą, mes sten­gia­mės ap­tik­ti dva­sią kul­tū­ros iš­raiš­kos žen­kluo­se. Kul­tū­ri­nė her­me­neu­ti­ka stu­di­juo­ja žmo­nių po­žiū­rius apie gy­ve­ni­mo pras­mę, žmo­giš­ko­sios bū­ties klau­si­mus.

Kul­tū­ra yra žen­klų sis­te­ma, ob­jek­ty­vio­mis for­mo­mis iš­reiš­kian­ti tai, ką žmo­nės lai­ko ver­ty­bė­mis, ku­rios įpras­mi­na žmo­gaus lais­vę ir ją pa­lai­ko. Koks kul­tū­ros as­pek­tas yra reikš­min­giau­sias? Ke­ne­tas Klar­kas (Ken­neth Clark) tei­gia, kad ar­chi­tek­tū­ra ge­riau­siai at­spin­di ci­vi­li­za­ci­jos po­bū­dį. Anot Han­so Ruk­ma­ke­rio (Hans Ro­ok­ma­a­ker), kul­tū­ros nuo­tai­ką la­biau­siai at­sklei­džia ta­py­bos kū­ri­niai. Na­ta­nas Sko­tas (Nat­han Scott) pir­me­ny­bę tei­kia li­te­ra­tū­rai, T. S. Elio­tas (Eliot) - po­ezi­jai. La­bai sun­ku nu­spręs­ti, ku­ri iš šių po­zi­ci­jų tei­sin­giau­sia. Ri­ke­ro (Ri­co­eur) nuo­mo­ne, pa­kan­ka pa­sa­ky­ti, kad kul­tū­ra, prie­šin­gai nei eko­no­mi­ka (tu­rė­ji­mas) ar­ba po­li­ti­ka (val­džia), tarps­ta vaiz­duo­tės lyg­me­ny­je. Kul­tū­ra ap­jun­gia so­cia­li­nę gru­pę, nes gru­pė in­di­vi­dų ma­to tą pa­tį įsi­vaiz­duo­ja­mą pa­sau­lį, tu­ri tą pa­čią svar­biau­sių ver­ty­bių vi­zi­ją ir su­pra­ti­mą, kaip so­cia­li­nis pa­sau­lis tu­rė­tų bū­ti tvar­ko­mas. Vi­suo­me­nės ar­ba ci­vi­li­za­ci­jos es­mė yra pa­sa­ko­ji­mas; tai apy­sa­ka, is­to­ri­ja ar dra­ma, ku­ri pa­aiš­ki­na vi­suo­me­nės at­si­ra­di­mą ir li­ki­mą bei nu­brė­žia at­ei­ties per­spek­ty­vą. Vie­ni šį pa­sa­ko­ji­mą va­di­na „me­ta­pa­sa­ko­ji­mu", ki­ti - „mi­tu". Kad ir kaip pa­va­din­tu­me, ma­nau, kad te­olo­gi­jai taip pat tu­rė­tų bū­ti leis­ta pa­pa­sa­ko­ti ir ar­gu­men­tuo­ti sa­vo me­ta­pa­sa­ko­ji­mo apie pa­sau­lį ver­si­ją. Te­olo­gi­jos pri­vi­le­gi­ja ir at­sa­ko­my­bė - įsi­kiš­ti į kon­flik­ti­nę dis­ku­si­ją dėl žmo­ni­jos eg­zis­ten­ci­jos ir pa­teik­ti at­sa­ky­mus, kaip ge­riau­siai ją įpras­min­ti. [9] 

Kul­tū­ra yra be­si­tę­sian­ti is­to­ri­nė dra­ma. Pa­sau­lio sce­na ap­ima daug kul­tū­rų, daug me­ta­pa­sa­ko­ji­mų, is­to­ri­jų ir dar­bų, at­sklei­džian­čių įvai­rias vi­zi­jas ir spren­di­mus, kaip tvar­ky­ti gy­ve­ni­mą. Tra­di­ciš­kai kul­tū­ra ver­ti­na­ma kaip bū­ti­niau­sia prie­mo­nė žmo­gaus dva­sios ug­dy­mui. Vei­ka­lo Li­te­ra­tū­ra ir dog­mos (Li­te­ra­tu­re and Dog­ma, 1873) įžan­go­je Met­ju­sas Ar­nol­das (Mat­thew Ar­nold) kul­­tū­rą api­bū­di­no kaip „su­si­pa­ži­ni­mą su ge­riau­sia, kas pa­sau­ly­je su­ži­no­ta ir pa­sa­ky­ta, tai yra su­si­pa­ži­ni­mą su žmo­gaus dva­sios is­to­ri­ja". Ar­nol­dui rū­pė­jo in­di­vi­do to­bu­lė­ji­mas. Bet, kaip pa­ste­bė­jo T. S. Elio­tas, žo­dis kul­tū­ra ga­li bū­ti var­to­ja­mas kal­bant ir apie in­di­vi­dus, gru­pes ar kla­ses ar­ba vi­suo­me­nę kaip vi­su­mą. Kaip tik pas­ta­ra­ja­me lyg­me­ny­je kul­tū­ros stu­di­jų ir so­cia­li­nės te­ori­jos kon­flik­tuo­ja, ir te­olo­gi­jos „bal­sas" čia ne­pa­pras­tai rei­ka­lin­gas, nes au­ga cho­ras bal­sų, sa­kan­čių „ne", ne­igian­čių, kad kul­tū­ro­je yra kaž­kas ver­tin­ga. Prieš­ta­rau­da­mi Ar­nol­do sie­kiui ieš­ko­ti to, kas ge­riau­sia, dau­ge­lis šian­dien tei­gia, jog tai, ką anks­tes­nės kul­tū­ros lai­kė „ge­riau­sia", te­bu­vo vy­rų do­mi­na­vi­mas, po­li­ti­nis im­pe­ria­liz­mas ar net­gi ra­siz­mas. Ką reiš­kia bū­ti žmo­giš­kam? Kaip žmo­gus tu­rė­tų siek­ti tik­ro­sios lais­vės? Tai nū­die­nos dis­ku­si­jų klau­si­mai. Te­olo­gi­ja, tu­rė­da­ma Die­vo žo­džio ir kul­tū­ri­nį man­da­tą, tu­ri iš­drįs­ti įženg­ti į šio kri­ti­nio dis­kur­so are­ną ir ša­lia ki­tų so­cia­li­nių te­ori­jų pa­teik­ti sa­vo ver­si­ją apie kul­tū­rą.

 

 

[1] Is­to­ri­ja sie­kia su­pra­ti­mo, nes jos ty­ri­nė­ji­mo ob­jek­tas yra kon­kre­tus in­di­vi­das, o ne in­di­vi­das kaip uni­ver­sa­laus ir ne­iš­ven­gia­mo dės­nio at­ski­ras at­ve­jis. Ty­ri­nė­da­mas is­to­ri­ją su­vo­ki, kad vis­kas ga­lė­jo vyk­ti ir ki­taip. 
[2] Žr. Ra­y­mond Wil­liams, Cul­tu­re (Lon­don: Fon­ta­na, 1981), pp. 15-16, ir Paul Ri­co­eur, Her­me­neu­tics and the Hu­man Scien­ces (Camb­rid­ge: Camb­rid­ge Uni­ver­si­ty Press, 1981), 1-2 sk.
[3] Ri­co­eur, Her­me­neu­tics and the Hu­man Scien­ces, p. 52.
[4] Do­o­y­e­we­erd sa­ko: „Kul­tū­ri­nė veik­la vi­suo­met ne­at­sie­ja­ma nuo for­mos su­tei­ki­mo ma­te­ri­jai lais­vai tą ma­te­ri­ją tvar­kant". (Ro­ots of Wes­tern Cul­tu­re: Pa­gan, Se­cu­lar and Chris­tian Op­tions [To­ron­to: Wed­ge, 1979], p.64).
[5] Ju­lian Hartt, A Chris­tian Cri­ti­que of Ame­ri­can Cul­tu­re (New York: Har­per & Row, 1967), p. 49.
[6] Ri­co­eur, Her­me­neu­tics and the Hu­man Scien­ces, p. 43.
[7] Žr. Ri­co­eur, "The Mo­del of the Text: Me­a­ning­ful Ac­tion Con­si­de­red as a Text," 8 sk. Her­me­neu­tics and the Hu­man Scien­ces.
[8] Ra­y­mond Wil­liams, Cul­tu­re (Lon­don: Fon­ta­na, 1981), p. 13.
[9] Ab­ra­ha­mas Ku­y­peris tei­gė, kad kal­vi­niz­mas kar­tu su pa­go­ny­be, is­la­mu, Ro­mos ka­ta­li­ky­be ir mo­der­niz­mu, yra vie­na iš pen­kių pa­grin­di­nių min­ties sis­te­mų ci­vi­li­za­ci­jos is­to­ri­jo­je (Lec­tu­res on Cal­vi­nism [Grand Ra­pids, Mich.: Eerdmans, 1931], p. 32).

Gerai surežisuotas pasaulis (I)

Bendrinti: