TEOLOGIJA, KULTŪRA IR HERMENEUTIKA
Apie gamtą ir ugdymą, kosmosą ir kultūrą
Gamtos ir humanitarinių mokslų skirtingumas atskleidžia kultūros, kaip socialinio reiškinio, prigimtį.
Kultūra ir visuomenė turi būti aiškinama hermeneutiškai, o ne deterministiškai. Gamtos mokslai, kaip jau suprantame iš paties pavadinimo, tyrinėja gamtą. Nuo Kanto laikų įprasta atskirti gamtos sferą nuo laisvės. Gamta valdoma dėsnių, priežastingai sąlygojančių, kas vyksta erdvėje ir laike. Gamta paženklinta tam tikra neišvengiamybe: jėga visuomet lygi masei, padaugintai iš pagreičio, kad ir koks būtų klimatas ar šalis. Taigi gamtos mokslai siekia nustatyti tuos priežastinius dėsnius, kurie paaiškina, kas nuolat vyksta gamtoje. Mokslininkai gali „skaityti" gamtos knygą ir ją suvokti tik pasitelkę matematinius priežastinius dėsnius, valdančius „mechaninės" visatos funkcionavimą.
Gamtos dėsniai žmonėms turi įtakos tik dalinai. Priežastiniams dėsniams gali būti pavaldus žmogaus kūnas, bet ne žmogaus dvasia. Teniso kamuoliukas negali pasirinkti savo „likimo", o žmogus džiaugiasi tam tikra laisve. Žmonės turi ateitį - realias galimybes, kokių neturi mechanizmai, molekulės ir marmuras. Žmonės taip pat turi praeitį. Išties istorija yra lapas, kuriame rašo laisvė. O istorijos knygos - žmogaus laisvės aprašymo - nesuprasi aiškindamas deterministiškai. Istorikas yra humanitaras, tai yra mokslininkas, kuris tyrinėja žmones, o istorija kartu su kitais humanitariniais mokslais labiau siekia supratimo, o ne paaiškinimo. [1]
Tarkime, biologo, tyrinėjančio žmones kaip gamtos reiškinį, požiūriu, žmonija yra vienarūšė. Biologas visus žmones priskiria tai pačiai rūšiai. Tačiau istorikui (taip pat ir kultūros antropologui arba sociologui) žmonija yra daugialypė. Joks dėsnių rinkinys, kad ir koks sudėtingas, negali paaiškinti žmonių ir jų veiksmų. Jokių unifikuotų mokslo sričių teorijos diagrama neįmanoma pavaizduoti žmogaus laisvės kreivės. Tačiau iš to nereikia daryti išvados, kad žmogus ir žmonijos istorija nesuprantami. Vilhelmas Diltėjus (Wilhelm Dilthey) pateikė ir argumentavo metodologiją, kuri tyrinėtų žmones moksliškai, tuo pačiu gerbdama žmogaus individualybę, laisvę ir unikalumą. [2] Diltėjus labiau siekė supratimo, o ne paaiškinimo. Suprasti - tai vėl išgyventi prieš mus gyvenusių ir mąsčiusių individų patirtį ir mąstymo procesus. Anot Diltėjaus, istorijos studijavimas įmanomas todėl, kad žmonės „objektyvizuoja" arba išreiškia savo mintis ir vertybes (savo „dvasią") per savo darbus. Taigi istorija, tirianti žmonių veiksmus praeityje, tampa ženklų nagrinėjimu ir pėdsakų aiškinimu. Polas Rikeras (Paul Ricoeur) taip apibendrina Diltėjaus poziciją: „Istorija tampa hermeneutikos sritimi". [3] Istorija yra scena, skirta žmogaus dvasios pasirodymams ir išėjimams.
Kultūra yra konkrečių žmonių, gyvenančių (gyvenusių) konkrečiu laiku ir konkrečioje vietoje, dvasios objektyvizacija, jos išreiškimas žodžiais ir darbais. Amžiaus dvasia (Zeitgeist) toli gražu nėra nematoma, priešingai, - ji nuolatos reiškiasi konkrečiomis formomis. Kultūra - tai žmogaus dvasios pastangos išreikšti save kuriant ir įkūnijant vertybes bei įsitikinimus tam tikromis formomis (pvz., katedros, koliziejai, kapinės, kino teatrai, koledžai, bankomatai, automobilių plovyklos ir t.t.). Kultūra yra procesas (ir rezultatas), per kurį formai ir turiniui laisvai suteikiamas materialumas. [4] Voro voratinklis nėra kultūrinis produktas, nes jis nėra laisvas darbas. Voratinklis, nepaisant jo painumo, nėra vertybių ir įsitikinimų deklaravimas ar išraiška. Joks voragyvis negali sukurti ekvivalentų mūsų gotiškam, švietimo amžiaus ar romantizmo (jau nekalbant apie kubizmą) kultūriniam stiliui. Voratinklis neturi jokios prasmės; jo paskirtis - instrumentinė. Voratinklio audimu gali žavėtis, bet jo negali aiškinti.
Kultūra yra žmogaus laisvės išraiška gamtoje ir gamtos atžvilgiu. Kitaip nei kokios kitos rūšys, žmonija išreiškia save gamtoje palikdama prasmingas žymes - nuo mažų brūkštelėjimų juodu rašalu ant balto popieriaus iki didžiulio dangoraižio po saulėtu dangumi. Plačiąja prasme kultūra atspindi „žmogiškosios prasmės pasaulį". [5] Kultūros ženklai, etalonai ir žymūs įvykiai turi prasmę. Juos reikia greičiau suprasti, o ne paaiškinti. Tačiau kaip? „Graikų kultūra paliko savo ženklą Vakarų civilizacijoje" - na ir puiku! Bet kaip mums suprasti tą „ženklą", graikų kultūrą, arba Romos didybę?
Rikeras apibūdina hermeneutiką kaip „tekstų aiškinimo ir supratimo teoriją ". [6] Hermeneutika, aiškinimo menas ir mokslas, visų pirma siekia suprasti ir įsisavinti tekstų prasmę. Keletas mąstytojų praplėtė „teksto" sąvoką, kad ši apimtų ir sapnus (Zigmundas Froidas (Sigmund Freud)), ir filmus, madą (Rolanas Bartas (Roland Barthes)) ir kultūrą kaip visumą (Reimondas Viljamsas (Raymond Williams)). O gamtos mokslai, žinoma, jau nuo seno laiko kosmosą „gamtos knyga".
Rikeras teigia, kad humanitariniai mokslai yra hermeneutiniai, jeigu jų tyrinėjimo objektas - teksto savybės, o tyrinėjimo metodika orientuota tekstų aiškinimui. Tačiau kuo kultūros ir kultūriniai darbai yra panašūs į tekstus? Tekstas yra rinkinys ženklų (žodžių), fiksuojančių autoriaus prasmę. Autoriaus posakis gali pranykti laike, bet ženklai ir prasmė lieka. Panašiai ir veiksmas gali palikti ženklą. Ir žmogaus žodžiai, ir darbai perteikia prasmę. Anot Makso Vėberio (Max Weber), humanitarinių mokslų objektas - „prasmingai orientuotas elgesys". Tad prasmingų žmogaus veiksmų nagrinėjimas yra kaip teksto skaitymas. [7] Įvykius galima paaiškinti deterministiškai, o žmogaus veiksmus reikia suprasti. Veiksmai yra prasmingi darbai, išausti istorijos arba gamtos drobėje.
Kultūra išreiškia prasmingus individo, grupės arba visos visuomenės veiksmus. Kultūroje atsispindi tie žmonių darbai, kurie objektyvia forma išreiškia žmogaus laisvės vertę arba suteikia pavidalą, prasmę ar kryptį klaidžiojančiai žmogaus dvasiai. Kultūra yra ne beasmenis kosmosas, o prasmingas pasaulis. Gamta indiferentiška žmogui ir jo rūpesčiams, o kultūra „augina", lavina žmogų. Jei prasmingas veiksmas gali būti prilyginamas tekstui, tuomet kultūra yra biblioteka, kurioje šie tekstai klasifikuojami pagal vertę ir dedami į kolektyvinės atminties lentynas.
Kultūra išreiškia visumą to, ką vertina žmonių grupė. Kaip ir knyga, kultūra turi tam tikrą siužeto arba temos vienovę. Viljamsas (Williams) mano, kad kultūra yra ženklų sistema, kuri perteikia ir atkuria visuomeninę būklę įvairiomis prasmingomis priemonėmis: menais, filosofija, žurnalistika, reklama, mada ir panašiai. [8] Per savo darbus (tekstus) - paveikslus, paminklus, simfonijas - mes stengiamės išreikšti, kas esame, ir kodėl esame vertingi. Tokios kultūrinės antologijos gali būti geriausia priemonė siekti kultūrinės antropologijos. Kultūrinė hermeneutika aiškinasi, ką šios įvairios ženklų išraiškos iš tikrųjų reiškia. Aiškindami kultūrą, mes stengiamės aptikti dvasią kultūros išraiškos ženkluose. Kultūrinė hermeneutika studijuoja žmonių požiūrius apie gyvenimo prasmę, žmogiškosios būties klausimus.
Kultūra yra ženklų sistema, objektyviomis formomis išreiškianti tai, ką žmonės laiko vertybėmis, kurios įprasmina žmogaus laisvę ir ją palaiko. Koks kultūros aspektas yra reikšmingiausias? Kenetas Klarkas (Kenneth Clark) teigia, kad architektūra geriausiai atspindi civilizacijos pobūdį. Anot Hanso Rukmakerio (Hans Rookmaaker), kultūros nuotaiką labiausiai atskleidžia tapybos kūriniai. Natanas Skotas (Nathan Scott) pirmenybę teikia literatūrai, T. S. Eliotas (Eliot) - poezijai. Labai sunku nuspręsti, kuri iš šių pozicijų teisingiausia. Rikero (Ricoeur) nuomone, pakanka pasakyti, kad kultūra, priešingai nei ekonomika (turėjimas) arba politika (valdžia), tarpsta vaizduotės lygmenyje. Kultūra apjungia socialinę grupę, nes grupė individų mato tą patį įsivaizduojamą pasaulį, turi tą pačią svarbiausių vertybių viziją ir supratimą, kaip socialinis pasaulis turėtų būti tvarkomas. Visuomenės arba civilizacijos esmė yra pasakojimas; tai apysaka, istorija ar drama, kuri paaiškina visuomenės atsiradimą ir likimą bei nubrėžia ateities perspektyvą. Vieni šį pasakojimą vadina „metapasakojimu", kiti - „mitu". Kad ir kaip pavadintume, manau, kad teologijai taip pat turėtų būti leista papasakoti ir argumentuoti savo metapasakojimo apie pasaulį versiją. Teologijos privilegija ir atsakomybė - įsikišti į konfliktinę diskusiją dėl žmonijos egzistencijos ir pateikti atsakymus, kaip geriausiai ją įprasminti. [9]
Kultūra yra besitęsianti istorinė drama. Pasaulio scena apima daug kultūrų, daug metapasakojimų, istorijų ir darbų, atskleidžiančių įvairias vizijas ir sprendimus, kaip tvarkyti gyvenimą. Tradiciškai kultūra vertinama kaip būtiniausia priemonė žmogaus dvasios ugdymui. Veikalo Literatūra ir dogmos (Literature and Dogma, 1873) įžangoje Metjusas Arnoldas (Matthew Arnold) kultūrą apibūdino kaip „susipažinimą su geriausia, kas pasaulyje sužinota ir pasakyta, tai yra susipažinimą su žmogaus dvasios istorija". Arnoldui rūpėjo individo tobulėjimas. Bet, kaip pastebėjo T. S. Eliotas, žodis kultūra gali būti vartojamas kalbant ir apie individus, grupes ar klases arba visuomenę kaip visumą. Kaip tik pastarajame lygmenyje kultūros studijų ir socialinės teorijos konfliktuoja, ir teologijos „balsas" čia nepaprastai reikalingas, nes auga choras balsų, sakančių „ne", neigiančių, kad kultūroje yra kažkas vertinga. Prieštaraudami Arnoldo siekiui ieškoti to, kas geriausia, daugelis šiandien teigia, jog tai, ką ankstesnės kultūros laikė „geriausia", tebuvo vyrų dominavimas, politinis imperializmas ar netgi rasizmas. Ką reiškia būti žmogiškam? Kaip žmogus turėtų siekti tikrosios laisvės? Tai nūdienos diskusijų klausimai. Teologija, turėdama Dievo žodžio ir kultūrinį mandatą, turi išdrįsti įžengti į šio kritinio diskurso areną ir šalia kitų socialinių teorijų pateikti savo versiją apie kultūrą.
[1] Istorija siekia supratimo, nes jos tyrinėjimo objektas yra konkretus individas, o ne individas kaip universalaus ir neišvengiamo dėsnio atskiras atvejis. Tyrinėdamas istoriją suvoki, kad viskas galėjo vykti ir kitaip.
[2] Žr. Raymond Williams, Culture (London: Fontana, 1981), pp. 15-16, ir Paul Ricoeur, Hermeneutics and the Human Sciences (Cambridge: Cambridge University Press, 1981), 1-2 sk.
[3] Ricoeur, Hermeneutics and the Human Sciences, p. 52.
[4] Dooyeweerd sako: „Kultūrinė veikla visuomet neatsiejama nuo formos suteikimo materijai laisvai tą materiją tvarkant". (Roots of Western Culture: Pagan, Secular and Christian Options [Toronto: Wedge, 1979], p.64).
[5] Julian Hartt, A Christian Critique of American Culture (New York: Harper & Row, 1967), p. 49.
[6] Ricoeur, Hermeneutics and the Human Sciences, p. 43.
[7] Žr. Ricoeur, "The Model of the Text: Meaningful Action Considered as a Text," 8 sk. Hermeneutics and the Human Sciences.
[8] Raymond Williams, Culture (London: Fontana, 1981), p. 13.
[9] Abrahamas Kuyperis teigė, kad kalvinizmas kartu su pagonybe, islamu, Romos katalikybe ir modernizmu, yra viena iš penkių pagrindinių minties sistemų civilizacijos istorijoje (Lectures on Calvinism [Grand Rapids, Mich.: Eerdmans, 1931], p. 32).
Gerai surežisuotas pasaulis (I)