KULTŪROS HERMENEUTIKA
Kultūra yra žmogiškos prasmės pasaulis, visuma žmonių darbų, objektyvia forma išreiškiančių svarbiausius jų įsitikinimus, vertybes ir viltis, trumpai tariant, - tai išreikšta vizija, ką reiškia būti žmogiškam. Kultūra yra tekstas, reikalaujantis paaiškinimo.
Kultūros Bet kodėl turėtume aiškinti kultūrą ir kokiais principais vadovaudamiesi galime ją aiškinti teisingai? Manau, jog turime tai daryti pirmiausia todėl, kad suprastume „kitus", mums kultūriškai tolimus, o paskui suprastume save - artimus savo kultūrai.
Ar gali kitos kultūros, nutolusios nuo mūsų geografiškai, lingvistiškai ar chronologiškai, mums kažką perteikti, praturtindamos mūsų egzistenciją? Juk argi ne įsitikinimas, jog galime mokytis iš kitų, skatina mus keliauti ir tyrinėti, juolab skaityti? Be tokių aiškinimo pastangų, be mėginimo suprasti kitą žmonija prarastų tam tikras vertybes ir gyvenimo sampratas. Anot Metjuso Arnoldo (Matthew Arnold), kultūra - tai tie žmogaus dvasios darbai, kuriuos verta išsaugoti. Jei viskas, kas yra Luvre, staiga pranyktų, žmonija tam tikra prasme nuskurstų. Mes skaitome, lankomės muziejuose, klausomės muzikos iš dalies ir todėl, kad suprastume kitų gyvenimo patirtį ir suvokimą. Kultūra yra būdas pasidalinti tuo, ką kiti žmonės laiko vertingais mąstymo ir gyvenimo modeliais. Mąstymo sistemos ir vertybės išnyktų, jei nebūtų kultūriškai perduodamos vienos žmonių grupės kitai, iš kartos į kartą. Tradicija yra besitęsiantis kultūrinis fundamentalių žmonijos darbų aiškinimas. Jei norime pasimokyti iš istorijos, turime ją aiškinti, įveikdami kultūrinį atstumą.
Mes aiškiname kultūrą ir todėl, kad suprastume save. Pasaulis, kuriame gyvename, mums yra toks artimas ir sudėtingas, kad sunku, o gal ir apskritai neįmanoma įgyti objektyvų požiūrį. Mums sunku atsiplėšti nuo to, su kuo esame artimai susiję, kad galėtume tai suprasti ir įvertinti. Ir vis dėlto mes galime į savo gyvenimo būdą pažvelgti iš šalies. Gal mums ir nepavyks pasiekti objektyvumo, bet galėsime apmąstyti savo gyvenimo būdo „objektyvizaciją", nes, kaip pastebėjome, kultūros gimdo darbus, kurie kaip tekstai gali būti aiškinami. Panašiai ir individai kuria darbus - savo triūso, meilės ir meno darbus. Šie įvairūs darbai yra individo dvasios išraiška, asmens troškimas ir pastangos egzistuoti vienaip, o ne kitaip. Aiškindami tai, ką darome (aiškindami savo „pasakojimą"), imame geriau suprasti, kas esame. Staiga gali paaiškėti, kad esame visai kitokie, negu įsivaizdavome. Pavyzdžiui, senovės Izraelio arogantišką nuomonę apie save išsklaidė pranašiškas jos istorijos ir kultūros aiškinimas. Tai, ką izraelitai laikė Dievo malonės ženklais, Amosui buvo Izraelio sugedimo ženklai. Taigi hermeneutikai tam tikras „atstumas" naudingas, kad aiškindami neprarastume kritinio aspekto. Nors atstumas gali trukdyti suprasti, atstumas, kuris mus skiria nuo kultūros tekstinių kūrinių, yra sąžiningo savęs įvertinimo sąlyga.
Rudolfo Bultmano (Rudolf Bultmann) klausimas apie biblinį aiškinimą - „Ar įmanoma egzegezė be išankstinės nuomonės?" - tiktų ir kultūros hermeneutikai. Žinoma, kultūra gali būti aiškinama ir klaidingai. Prancūzų mokslininkai vis dar ginčijasi dėl Prancūzijos revoliucijos priežasčių ir reikšmės. Visuomet kyla pagunda vertinti kitų kultūrą pagal savos kultūros standartus. Pavyzdžiui, Apšvietos amžiaus mąstytojai viduramžių laikotarpį, kuris pasižymėjo dievišku apreiškimu, o ne savarankiško žmogaus proto galia, apibūdina kaip Tamsiuosius amžius. Pats Bultmanas Naujojo Testamento kultūrą laikė primityvia, palyginus su moksline modernaus pasaulio kultūra. Ironiška, tačiau dabar kai kurie filosofai ir socialiniai teoretikai jau prakalbo, kad „modernumas" atgyveno. O kas gi buvo (yra) modernumas ir ką jis reiškė (reiškia)? Tai svarbus, nors ir ginčytinas klausimas. Tad mes, nors ir esantys pačiame įvykių sūkuryje, matome tik neaiškiai.
Kultūros aiškinimų konfliktas kyla dėl skirtingų aiškinimo metodų ir nesutarimų dėl fundamentalių kultūros temų. Kaip jau sakiau, kultūra žmogaus meno darbais ir gyvenimo būdais objektyviai išreiškia, kaip žmogus būna pasaulyje. Šie kultūriniai darbai pasižymi ne tik tam tikru stiliumi, bet ir turi tam tikrą struktūrą. Kultūrinė struktūra, kaip ir teksto struktūra, gali būti stebima ir aiškinama. Žmogus gali nurodyti įvairius struktūros aspektus pagrįsdamas savo aiškinimą. O išnagrinėjus kultūrinę formą, galima geriau suvokti ir kultūros turinį, kurį ta forma išreiškia. Nors skirtingiems kultūros darbų tipams aiškinti gali būti naudojamos skirtingos analizės metodikos, visai įmanoma, kad aptiksime tą pačią kultūrinę formą, atsispindinčią, tarkime, ir architekto katedroje, ir muzikanto koncerte, ir dailininko drobėje. Amžiaus dvasia gali būti įkūnyta įvairiose kultūros srityse, todėl kai kurie aiškintojai jose ieško tų pačių, atsikartojančių motyvų arba temų. Kaip pamatysime, tokia pagrindinių kultūrinių temų kritika ypač populiari tarp krikščionių mąstytojų.
Kuo grindžiamas kultūros aiškinimas? Štai kad ir toks, paviršutiniškas, šiuolaikinės civilizacijos aiškinimas: „Vakarų kultūra XX amžiaus pabaigoje yra angliavandeniška. Ji tukinanti, aktyvi, bet trumpalaikė ir neteikianti pasitenkinimo. Mūsų kultūroje reikia daugiau gyvenimą teikiančio proteino, o ne angliavandenių dietos, kuri išsiurbia gyvenimą". Ar toks aiškinimas įžvalgus, ar ne? Kokiais metodais ar kriterijais vadovaudamiesi galėtume įvertinti tokį aiškinimą? Kultūrą, kaip ir patį žmogų, galima aiškinti remiantis daugeliu skirtingų disciplinų. Pasak Froido (Freud), paslaptį, kuri yra žmonija, atrakina psichologija. Markso (Marx) nuomone, nėra jokių paslapčių, tik rinkos ekonomika. Ar viena kuri akademinė disciplina arba mokslinis metodas gali paaiškinti kultūrą geriau nei kuris kitas? Pozityvizmo atstovai teigia, kad visi reiškiniai gali būti paaiškinti tuo pačiu moksliniu metodu. Tačiau kultūra ir ją kuriantys bei propaguojantys žmonės yra per daug turtinga „realybė", kad ją būtų galima paaiškinti viena aiškinimo sistema, kad ir kokia sofistiška ji būtų.
Reimondo Viljamso (Raymond Williams) veikalas Kultūra pirmiausia yra neteologinės disciplinos (sociologijos) hermeneutinio požiūrio į kultūrą pavyzdys; antra, jame reprezentuojama kultūrinio įtarumo ir pozityvistinė (šiuo atveju „materialistinė") hermeneutika. Viljamsas, kaip ir Marksas, skeptiškai vertina kultūrinius pasakojimus. Marksas teigė, kad šie pasakojimai iš tikrųjų tėra gudriai sumanytos strategijos tam tikros politinės tvarkos ir valdžios struktūrų įteisinimui. Netgi religija, anot Markso, tarnauja politiniam tikslui, atitraukdama masių dėmesį nuo socialinių neteisybių ir ragindama sudėti viltis į būsimojo pasaulio ateitį. Tad religija, kaip ir kitos kultūrinės institucijos, atlieka ideologinę funkciją.
Marksas ir Viljamsas ideologiją supranta kaip įsitikinimų ir idėjų sistemą, kuri pagrindžia tam tikrą socialinę santvarką. Ideologija - tai žmonių grupės įsitikinimai, išdėstyti filosofijoje, ekonomikoje, teisėje ir t.t., taip pat ir ne taip aiškiai suformuluotos nuostatos bei požiūriai, išreikšti dramoje, poezijoje, tapyboje ir kituose menuose. Viljamsas, kaip ir Marksas, mano, kad ideologijos, pretenduojančios į objektyvaus pažinimo statusą, maskuoja tikruosius interesus tų, kurių rankose yra kultūrinė ir politinė valdžia. Anot jų, į kultūrą reikia žvelgti per įtarumo hermeneutikos prizmę. Kultūroje įkūnytos vertybės gali būti tik priedanga ekonominiams ir politiniams interesams.
Viljamsas yra kultūrinis materialistas. Nors pripažįsta, kad kultūra atspindi tam tikrą gyvenimo būdą, jį labiausiai domina (materialinės) priemonės ir procesai, kuriais kultūra ir netgi ideologija vystosi. Kultūrinis idealistas akcentuotų „dvasią", veikiančią kultūrines praktikas, o Viljamsas, atvirkščiai, koncentruojasi į kultūrines praktikas, kurios išreiškia kultūros „dvasią". Ir Marksas, ir Viljamsas teigia, kad visuomenė arba kultūra gali būti aiškinama tik istoriniais ir empiriniais terminais. Kitaip tariant, kultūrą reiktų studijuoti kaip konkrečią gyvenimo formą, neatsiejamą nuo ekonominių, technologinių ir politinių procesų.
Kadangi Viljamsas koncentruojasi į kultūrines praktikas, nenuostabu, kad jis pasirenka sociologiją kaip aiškinimo metodą. Sociologija pateikia stebimosios analizės metodą: „Kultūros sociologija turi domėtis kultūrinės produkcijos institucijomis ir jų formavimusi". * Kaip kultūros sociologui, Viljamsui labiau rūpi paaiškinti, kaip kultūrinės institucijos, tokios kaip universitetai ir bažnyčios, gimdo idėjas ir praktikas, o ne pačių idėjų ir praktikų tiesa ar teisingumas. Paaiškindamas, kaip keičiasi kultūrinės sąlygos, Viljamsas mano galįs geriau suprasti kultūros Zeitgeist (laiko dvasią). Tai įtarumo hermeneutika. Viljamsas mano galįs atskleisti tikrąjį kultūros veidą, atrasdamas materialius dėsnius, kurie lemia jos socialines sąlygas ir santykius. Pavyzdžiui, jis mano, kad aštuonioliktojo amžiaus realistinio romano ir formą, ir turinį galima „paaiškinti" remiantis socialiniais faktais, pavyzdžiui, buržuazijos klasės iškilimu.
Jei Viljamso sociologinis metodas linksta link materialistinio kultūros aiškinimo, tai spekuliatyvūs istorijos filosofai bei filosofiškai orientuoti istorikai tradiciškai patenka į kultūrinių idealistų stovyklą. Filosofiniai istorikai linkę vertinti idėjas kaip generatyvines jėgas, lemiančias kultūrines praktikas, o ne atvirkščiai. Manoma, kad kultūros bus suprastos, jei pavyks atskleisti ideologinį pagrindą arba esmines idėjas, kurios palaiko ir generuoja kultūrinę produkciją bei socialinę praktiką. Kultūros darbų struktūra atskleidžia dar svarbesnį - intelektualinį pagrindą. Pavyzdžiui, Mocarto simfonija atveria „klasikinį" protą, pasižymintį meile tvarkai, simetrijai ir pusiausvyrai - vertybėms, kurios veikė aštuonioliktojo amžiaus politiką, religiją bei meną. Spekuliatyvūs istorijos filosofai skelbiasi atradę universalius modelius kultūros ir civilizacijos istorijoje. Vieni mano, kad civilizacijos istorija yra progresyvi ir linijinė, kiti - kad ji cikliška. Bet kuriuo atveju tai dar vieni bandymai įsiūlyti plačiai paplitusius pasaulio istorijos aiškinimus. Įdomu, kad dauguma spekuliatyvių istorijos filosofų mėgino atrasti tikslą ir prasmę už kultūrinio modelio ribų. Ar kultūros ir civilizacijos progresas ir nuosmukiai turi kokį nors galutinį tikslą? Jei istorijos filosofija aiškindama kultūrą kelia tokį klausimą, ji tampa pozityviai religinė.
Apšvietos amžiaus istorijos filosofai dažniausiai būdavo ne tik kultūriniai idealistai, bet ir kultūriniai optimistai. Kaip kultūriniai idealistai, jie manė, kad idėjos „pasakoja" pagrindinį pasakojimą apie kultūrą. Kaip kultūriniai optimistai, jie tikėjo, kad idėjos, generuojančios kultūrą, tik progresuoja. G. W. F. Hėgelis (Hegel) yra bene ryškiausias kultūrinio idealisto pavyzdys. Hėgeliui kultūros istorija yra tiesiog filosofinių idėjų vystymosi pasakojimas. Žmonijos istoriją jis laikė progresyviu Proto, arba Dvasios (Geist), vystymusi. Amžiaus „dvasia" tėra vienas Dvasios atsiskleidimo etapas, o ta Dvasia, anot Hėgelio, yra racionali laisvės idėja. Dvasia, teikianti gyvybę žmonėms, supratimo Dvasia, neišvengiamai juda link absoliučios tiesos ir laisvės. Hėgelis manė, kad pasaulio istorija parodo šį žmogaus laisvės vystymosi procesą per nuoseklią visuomenės tipų kaitą: nuo ankstesnių šeimininkų-vergų socialinių modelių, stoicizmo bei krikščionybės ir galiausiai iki Apšvietos amžiaus racionalumo. Hėgelis nesikuklindamas savo filosofiją laikė viso proceso kulminacija. Manė, kad jo filosofija sugėrė visa, kas buvo vertinga ankstesniuose Dvasios pasireiškimuose, ir kad idėjų istorija, kaip ir kultūros istorija, pasiekė kulminaciją apie 1821 metus, kai jis parašė Teisės filosofiją (Philosophy of Right).
Hėgelio filosofija apskritai laikoma paskutiniu didžiausiu mėginimu pažvelgti į žmonijos istoriją per dieviško požiūrio prizmę. Hėgelio nuomone, yra tik vienas būdas žiūrėti į pasaulį - proto akimi. Šis filosofas tikėjo, kad jis ne tik pasiūlė žmonijos istorijos aiškinimą, bet ir pasiekė absoliutų jos pažinimą.
Hėgelio pavyzdys pamokantis: žmogus negali aiškinti istorijos iš neistorinės perspektyvos, t.y. iš šalies. Ignoruodamas pačią aiškinimo problemą Hėgelis pretenzingai pareiškė įžvelgęs vienintelę tikrą „Dvasią", kuri progresyviai veikia kiekvieną žmonių kultūrą.
Po Pirmojo pasaulinio karo istorijos filosofai ėmė mažiau kalbėti apie progresinį idėjų ar kultūros vystymąsi. Taip pat imta siekti, kad istorijos studijos būtų moksliškesnės ir ne tokios spekuliatyvios. Osvaldas Špengleris (Oswald Spengler) atstovauja abiems minėtoms kryptims. Špengleris manė, kad vadovaujantis indukciniu metodu bus galima nustatyti dėsnius, lemiančius kultūros raidą. O tuomet pagal tuos dėsnius būtų galima iš anksto numatyti, kas vyks vienoje ar kitoje kultūroje. Anot Špenglerio, aiškinimas, remiantis dėsniais, yra apskritai esminis dalykas mokslui, taip pat humanitariniams mokslams. Jis mėgino įveikti dichotomiją tarp gamtos ir humanitarinių mokslų, kad suteiktų istorijos aiškinimui „fundamentaliųjų" mokslų, tokių kaip fizika, prestižą. Savo studijoje Vakarų kultūros saulėlydis (Decline of the West) (1918-1922) Špengleris teigia, jog kultūra išgyvena keturis etapus (gimimą, brandą, senėjimą ir mirtį), ir kad jo laikmečio kultūra nėra išimtis.
* Williams, Culture, p. 30.
Gerai surežisuotas pasaulis (II)
Gerai surežisuotas pasaulis (I)