Gerai surežisuotas pasaulis (III)

KULTŪROS HERMENEUTIKA

Kul­tū­ra yra žmo­giš­kos pras­mės pa­sau­lis, vi­su­ma žmo­nių dar­bų, ob­jek­ty­via for­ma iš­reiš­kian­čių svar­biau­sius jų įsi­ti­ki­ni­mus, ver­ty­bes ir vil­tis, trum­pai ta­riant, - tai iš­reikš­ta vi­zi­ja, ką reiš­kia bū­ti žmo­giš­kam. Kul­tū­ra yra teks­tas, rei­ka­lau­jan­tis pa­aiš­ki­ni­mo.

Kul­tū­ros Bet ko­dėl tu­rė­tu­me aiš­kin­ti kul­tū­rą ir ko­kiais prin­ci­pais va­do­vau­da­mie­si ga­li­me ją aiš­kin­ti tei­sin­gai? Ma­nau, jog tu­ri­me tai da­ry­ti pir­miau­sia to­dėl, kad su­pras­tu­me „ki­tus", mums kul­tū­riš­kai to­li­mus, o pas­kui su­pras­tu­me sa­ve - ar­ti­mus sa­vo kul­tū­rai.

Ar ga­li ki­tos kul­tū­ros, nu­to­lu­sios nuo mū­sų ge­og­ra­fiš­kai, ling­vis­tiš­kai ar chro­no­lo­giš­kai, mums kaž­ką per­teik­ti, pra­tur­tin­da­mos mū­sų eg­zis­ten­ci­ją? Juk ar­gi ne įsi­ti­ki­ni­mas, jog ga­li­me mo­ky­tis iš ki­tų, ska­ti­na mus ke­liau­ti ir ty­ri­nė­ti, juo­lab skai­ty­ti? Be to­kių aiš­ki­ni­mo pa­stan­gų, be mė­gi­ni­mo su­pras­ti ki­tą žmo­ni­ja pra­ras­tų tam tik­ras ver­ty­bes ir gy­ve­ni­mo sam­pra­tas. Anot Met­ju­so Ar­nol­do (Mat­thew Ar­nold), kul­tū­ra - tai tie žmo­gaus dva­sios dar­bai, ku­riuos ver­ta išsau­go­ti. Jei vis­kas, kas yra Luv­re, stai­ga pra­nyk­tų, žmo­ni­ja tam tik­ra pras­me nu­skurs­tų. Mes skai­to­me, lan­ko­mės mu­zie­juo­se, klau­so­mės mu­zi­kos iš da­lies ir to­dėl, kad su­pras­tu­me ki­tų gy­ve­ni­mo pa­tir­tį ir su­vo­ki­mą. Kul­tū­ra yra bū­das pa­si­da­lin­ti tuo, ką ki­ti žmo­nės lai­ko ver­tin­gais mąs­ty­mo ir gy­ve­ni­mo mo­de­liais. Mąs­ty­mo sis­te­mos ir ver­ty­bės iš­nyk­tų, jei ne­bū­tų kul­tū­riš­kai per­duo­da­mos vie­nos žmo­nių gru­pės ki­tai, iš kar­tos į kar­tą. Tra­di­ci­ja yra be­si­tę­sian­tis kul­tū­ri­nis fun­da­men­ta­lių žmo­ni­jos dar­bų aiš­ki­ni­mas. Jei no­ri­me pa­si­mo­ky­ti iš is­to­ri­jos, tu­ri­me ją aiš­kin­ti, įveik­da­mi kul­tū­ri­nį at­stu­mą.

Mes aiš­ki­na­me kul­tū­rą ir to­dėl, kad su­pras­tu­me sa­ve. Pa­sau­lis, ku­ria­me gy­ve­na­me, mums yra toks ar­ti­mas ir su­dė­tin­gas, kad sun­ku, o gal ir ap­skri­tai ne­įma­no­ma įgy­ti ob­jek­ty­vų po­žiū­rį. Mums sun­ku at­si­plėš­ti nuo to, su kuo esa­me ar­ti­mai su­si­ję, kad ga­lė­tu­me tai su­pras­ti ir įver­tin­ti. Ir vis dėl­to mes ga­li­me į sa­vo gy­ve­ni­mo bū­dą pa­žvelg­ti iš ša­lies. Gal mums ir ne­pa­vyks pa­siek­ti ob­jek­ty­vu­mo, bet ga­lė­si­me ap­mąs­ty­ti sa­vo gy­ve­ni­mo bū­do „ob­jek­ty­vi­za­ci­ją", nes, kaip pa­ste­bė­jo­me, kul­tū­ros gim­do dar­bus, ku­rie kaip teks­tai ga­li bū­ti aiš­ki­na­mi. Pa­na­šiai ir in­di­vi­dai ku­ria dar­bus - sa­vo triū­so, mei­lės ir me­no dar­bus. Šie įvai­rūs dar­bai yra in­di­vi­do dva­sios iš­raiš­ka, as­mens troš­ki­mas ir pa­stan­gos eg­zis­tuo­ti vie­naip, o ne ki­taip. Aiš­kin­da­mi tai, ką da­ro­me (aiš­kin­da­mi sa­vo „pa­sa­ko­ji­mą"), ima­me ge­riau su­pras­ti, kas esa­me. Stai­ga ga­li pa­aiš­kė­ti, kad esa­me vi­sai ki­to­kie, ne­gu įsi­vaiz­da­vo­me. Pa­vyz­džiui, se­no­vės Iz­ra­e­lio aro­gan­tiš­ką nuo­mo­nę apie sa­ve iš­sklai­dė pra­na­šiš­kas jos is­to­ri­jos ir kul­tū­ros aiš­ki­ni­mas. Tai, ką iz­ra­e­li­tai lai­kė Die­vo ma­lo­nės žen­klais, Amo­sui bu­vo Iz­ra­e­lio su­ge­di­mo žen­klai. Tai­gi her­me­neu­ti­kai tam tik­ras „at­stu­mas" nau­din­gas, kad aiš­kin­da­mi ne­pra­ras­tu­me kri­ti­nio as­pek­to. Nors at­stu­mas ga­li truk­dy­ti su­pras­ti, at­stu­mas, ku­ris mus ski­ria nuo kul­tū­ros teks­ti­nių kū­ri­nių, yra są­ži­nin­go sa­vęs įver­ti­ni­mo są­ly­ga.

Ru­dol­fo Bult­ma­no (Ru­dolf Bult­mann) klau­si­mas apie bib­li­nį aiš­ki­ni­mą - „Ar įma­no­ma eg­ze­ge­zė be iš­anks­ti­nės nuo­mo­nės?" - tik­tų ir kul­tū­ros her­me­neu­ti­kai. Ži­no­ma, kul­tū­ra ga­li bū­ti aiš­ki­na­ma ir klai­din­gai. Pran­cū­zų moks­li­nin­kai vis dar gin­či­ja­si dėl Pran­cū­zi­jos re­vo­liu­ci­jos prie­žas­čių ir reikš­mės. Vi­suo­met ky­la pa­gun­da ver­tin­ti ki­tų kul­tū­rą pa­gal sa­vos kul­tū­ros stan­dar­tus. Pa­vyz­džiui, Apšvietos am­žiaus mąs­ty­to­jai vi­du­ram­žių lai­ko­tar­pį, ku­ris pa­si­žy­mė­jo die­viš­ku ap­reiš­ki­mu, o ne sa­va­ran­kiš­ko žmo­gaus pro­to ga­lia, api­bū­di­na kaip Tam­siuo­sius am­žius. Pats Bult­ma­nas Nau­jo­jo Tes­ta­mento kul­tū­rą lai­kė pri­mi­ty­via, pa­ly­gi­nus su moks­li­ne mo­der­naus pa­sau­lio kul­tū­ra. Iro­niš­ka, ta­čiau da­bar kai ku­rie fi­lo­so­fai ir so­cia­li­niai te­ore­ti­kai jau pra­kal­bo, kad „mo­der­nu­mas" at­gy­ve­no. O kas gi bu­vo (yra) mo­der­nu­mas ir ką jis reiš­kė (reiš­kia)? Tai svar­bus, nors ir gin­čy­ti­nas klau­si­mas. Tad mes, nors ir esan­tys pa­čia­me įvy­kių sū­ku­ry­je, ma­to­me tik ne­aiškiai.

Kul­tū­ros aiš­ki­ni­mų kon­flik­tas ky­la dėl skir­tin­gų aiš­ki­ni­mo me­to­dų ir ne­su­ta­ri­mų dėl fun­da­men­ta­lių kul­tū­ros te­mų. Kaip jau sa­kiau, kul­tū­ra žmo­gaus me­no dar­bais ir gy­ve­ni­mo bū­dais ob­jek­ty­viai iš­reiš­kia, kaip žmo­gus bū­na pa­sau­ly­je. Šie kul­tū­ri­niai dar­bai pa­si­žy­mi ne tik tam tik­ru sti­liu­mi, bet ir tu­ri tam tik­rą struk­tū­rą. Kul­tū­ri­nė struk­tū­ra, kaip ir teks­to struk­tū­ra, ga­li bū­ti ste­bi­ma ir aiš­ki­na­ma. Žmo­gus ga­li nu­ro­dy­ti įvai­rius struk­tū­ros as­pek­tus pa­grįs­da­mas sa­vo aiš­ki­ni­mą. O iš­nag­ri­nė­jus kul­tū­ri­nę for­mą, ga­li­ma ge­riau su­vok­ti ir kul­tū­ros tu­ri­nį, ku­rį ta for­ma iš­reiš­kia. Nors skir­tin­giems kul­tū­ros dar­bų ti­pams aiš­kin­ti ga­li bū­ti nau­do­ja­mos skir­tin­gos ana­li­zės me­to­di­kos, vi­sai įma­no­ma, kad ap­tik­si­me tą pa­čią kul­tū­ri­nę for­mą, at­si­spin­din­čią, tar­ki­me, ir ar­chi­tek­to ka­ted­ro­je, ir mu­zi­kan­to kon­cer­te, ir dai­li­nin­ko dro­bė­je. Am­žiaus dva­sia ga­li bū­ti įkū­ny­ta įvai­rio­se kul­tū­ros sri­ty­se, to­dėl kai ku­rie aiš­kin­to­jai jo­se ieš­ko tų pa­čių, at­si­kar­to­jan­čių mo­ty­vų ar­ba te­mų. Kaip pa­ma­ty­si­me, to­kia pa­grin­di­nių kul­tū­ri­nių te­mų kri­ti­ka ypač po­pu­lia­ri tarp krikš­čio­nių mąs­ty­to­jų.

Kuo grin­džia­mas kul­tū­ros aiš­ki­ni­mas? Štai kad ir toks, pa­vir­šu­ti­niš­kas, šiuo­lai­ki­nės ci­vi­li­za­ci­jos aiš­ki­ni­mas: „Va­ka­rų kul­tū­ra XX am­žiaus pa­bai­go­je yra an­glia­van­de­niš­ka. Ji tu­ki­nan­ti, ak­ty­vi, bet trum­pa­lai­kė ir ne­tei­kian­ti pa­si­ten­ki­ni­mo. Mū­sų kul­tū­ro­je rei­kia dau­giau gy­ve­ni­mą tei­kian­čio pro­tei­no, o ne an­glia­van­de­nių die­tos, ku­ri iš­siur­bia gy­ve­ni­mą". Ar toks aiš­ki­ni­mas įžval­gus, ar ne? Ko­kiais me­to­dais ar kri­te­ri­jais va­do­vau­da­mie­si ga­lė­tu­me įver­tin­ti to­kį aiš­ki­ni­mą? Kul­tū­rą, kaip ir pa­tį žmo­gų, ga­li­ma aiš­kin­ti re­mian­tis dau­ge­liu skir­tin­gų dis­cip­li­nų. Pa­sak Froi­do (Freud), pa­slap­tį, ku­ri yra žmo­ni­ja, at­ra­ki­na psi­cho­lo­gi­ja. Mark­so (Marx) nuo­mo­ne, nė­ra jo­kių pa­slap­čių, tik rin­kos eko­no­mi­ka. Ar vie­na ku­ri aka­de­mi­nė dis­cip­li­na ar­ba moks­li­nis me­to­das ga­li pa­aiš­kin­ti kul­tū­rą ge­riau nei ku­ris ki­tas? Po­zi­ty­viz­mo at­sto­vai tei­gia, kad vi­si reiš­ki­niai ga­li bū­ti pa­aiš­kin­ti tuo pa­čiu moks­li­niu me­to­du. Ta­čiau kul­tū­ra ir ją ku­rian­tys bei pro­pa­guo­jan­tys žmo­nės yra per daug tur­tin­ga „re­a­ly­bė", kad ją bū­tų ga­li­ma pa­aiš­kin­ti vie­na aiš­ki­ni­mo sis­te­ma, kad ir ko­kia so­fis­tiš­ka ji bū­tų.

Rei­mon­do Vil­jam­so (Ra­y­mond Wil­liams) vei­ka­las Kul­tū­ra pir­miau­sia yra ne­te­o­lo­gi­nės dis­cip­li­nos (so­cio­lo­gi­jos) her­me­neu­ti­nio po­žiū­rio į kul­tū­rą pa­vyz­dys; an­tra, ja­me rep­re­zen­tuo­ja­ma kul­tū­ri­nio įta­ru­mo ir po­zi­ty­vis­ti­nė (šiuo at­ve­ju „ma­te­ria­lis­ti­nė") her­me­neu­ti­ka. Vil­jam­sas, kaip ir Mark­sas, skep­tiš­kai ver­ti­na kul­tū­ri­nius pa­sa­ko­ji­mus. Mark­sas tei­gė, kad šie pa­sa­ko­ji­mai iš tik­rų­jų tė­ra gud­riai su­ma­ny­tos stra­te­gi­jos tam tik­ros po­li­ti­nės tvar­kos ir val­džios struk­tū­rų įtei­si­ni­mui. Net­gi re­li­gi­ja, anot Mark­so, tar­nau­ja po­li­ti­niam tiks­lui, ati­trauk­da­ma ma­sių dė­me­sį nuo so­cia­li­nių ne­tei­sy­bių ir ra­gin­da­ma su­dė­ti vil­tis į bū­si­mo­jo pa­sau­lio at­ei­tį. Tad re­li­gi­ja, kaip ir ki­tos kul­tū­ri­nės ins­ti­tu­ci­jos, at­lie­ka ide­o­lo­gi­nę funk­ci­ją.

Mark­sas ir Vil­jam­sas ide­o­lo­gi­ją su­pran­ta kaip įsi­ti­ki­ni­mų ir idė­jų sis­te­mą, ku­ri pa­grin­džia tam tik­rą so­cia­li­nę san­tvar­ką. Ide­o­lo­gi­ja - tai žmo­nių gru­pės įsi­ti­ki­ni­mai, iš­dės­ty­ti fi­lo­so­fi­jo­je, eko­no­mi­ko­je, tei­sė­je ir t.t., taip pat ir ne taip aiš­kiai su­for­mu­luo­tos nuo­sta­tos bei po­žiū­riai, iš­reikš­ti dra­mo­je, po­ezi­jo­je, ta­py­bo­je ir ki­tuo­se me­nuo­se. Vil­jam­sas, kaip ir Mark­sas, ma­no, kad ide­o­lo­gi­jos, pre­ten­duo­jan­čios į ob­jek­ty­vaus pa­ži­ni­mo sta­tu­są, mas­kuo­ja tik­ruo­sius in­te­re­sus tų, ku­rių ran­ko­se yra kul­tū­ri­nė ir po­li­ti­nė val­džia. Anot jų, į kul­tū­rą rei­kia žvelg­ti per įta­ru­mo her­me­neu­ti­kos priz­mę. Kul­tū­ro­je įkū­ny­tos ver­ty­bės ga­li bū­ti tik prie­dan­ga eko­no­mi­niams ir po­li­ti­niams in­te­re­sams.

Vil­jam­sas yra kul­tū­ri­nis ma­te­ria­lis­tas. Nors pri­pa­žįs­ta, kad kul­tū­ra at­spin­di tam tik­rą gy­ve­ni­mo bū­dą, jį la­biau­siai do­mi­na (ma­te­ria­li­nės) prie­mo­nės ir pro­ce­sai, ku­riais kul­tū­ra ir net­gi ide­o­lo­gi­ja vys­to­si. Kul­tū­ri­nis ide­a­lis­tas ak­cen­tuo­tų „dva­sią", vei­kian­čią kul­tū­ri­nes prak­ti­kas, o Vil­jam­sas, at­virkš­čiai, kon­cen­truo­ja­si į kul­tū­ri­nes prak­ti­kas, ku­rios iš­reiš­kia kul­tū­ros „dva­sią". Ir Mark­sas, ir Vil­jam­sas tei­gia, kad vi­suo­me­nė ar­ba kul­tū­ra ga­li bū­ti aiš­ki­na­ma tik is­to­ri­niais ir em­pi­ri­niais ter­mi­nais. Ki­taip ta­riant, kul­tū­rą reik­tų stu­di­juo­ti kaip kon­kre­čią gy­ve­ni­mo for­mą, ne­at­sie­ja­mą nuo eko­no­mi­nių, tech­no­lo­gi­nių ir po­li­ti­nių pro­ce­sų.

Ka­dan­gi Vil­jam­sas kon­cen­truo­ja­si į kul­tū­ri­nes prak­ti­kas, ne­nuos­ta­bu, kad jis pa­si­ren­ka so­cio­lo­gi­ją kaip aiš­ki­ni­mo me­to­dą. So­cio­lo­gi­ja pa­tei­kia ste­bi­mo­sios ana­li­zės me­to­dą: „Kul­tū­ros so­cio­lo­gi­ja tu­ri do­mė­tis kul­tū­ri­nės pro­duk­ci­jos ins­ti­tu­ci­jo­mis ir jų for­ma­vi­mu­si". * Kaip kul­tū­ros so­cio­lo­gui, Vil­jam­sui la­biau rū­pi pa­aiš­kin­ti, kaip kul­tū­ri­nės ins­ti­tu­ci­jos, to­kios kaip uni­ver­si­te­tai ir baž­ny­čios, gim­do idė­jas ir prak­ti­kas, o ne pa­čių idė­jų ir prak­ti­kų tie­sa ar tei­sin­gu­mas. Pa­aiš­kin­da­mas, kaip kei­čia­si kul­tū­ri­nės są­ly­gos, Vil­jam­sas ma­no ga­lįs ge­riau su­pras­ti kul­tū­ros Zeit­geist (lai­ko dva­sią). Tai įta­ru­mo her­me­neu­ti­ka. Vil­jam­sas ma­no ga­lįs at­skleis­ti tik­rą­jį kul­tū­ros vei­dą, at­ras­da­mas ma­te­ria­lius dės­nius, ku­rie le­mia jos so­cia­li­nes są­ly­gas ir san­ty­kius. Pa­vyz­džiui, jis ma­no, kad aš­tuo­nio­lik­to­jo am­žiaus re­a­lis­ti­nio ro­ma­no ir for­mą, ir tu­ri­nį ga­li­ma „pa­aiš­kin­ti" re­mian­tis so­cia­li­niais fak­tais, pa­vyz­džiui, bur­žu­a­zi­jos kla­sės iš­ki­li­mu.

Jei Vil­jam­so so­cio­lo­gi­nis me­to­das links­ta link ma­te­ria­lis­ti­nio kul­tū­ros aiš­ki­ni­mo, tai spe­ku­lia­ty­vūs is­to­ri­jos fi­lo­so­fai bei fi­lo­so­fiš­kai orien­tuo­ti is­to­ri­kai tra­di­ciš­kai pa­ten­ka į kul­tū­ri­nių ide­a­lis­tų sto­vyk­lą. Fi­lo­so­fi­niai is­to­ri­kai lin­kę ver­tin­ti idė­jas kaip ge­ne­ra­ty­vi­nes jė­gas, le­mian­čias kul­tū­ri­nes prak­ti­kas, o ne at­virkš­čiai. Ma­no­ma, kad kul­tū­ros bus su­pras­tos, jei pa­vyks at­skleis­ti ide­o­lo­gi­nį pa­grin­dą ar­ba es­mi­nes idė­jas, ku­rios pa­lai­ko ir ge­ne­ruo­ja kul­tū­ri­nę pro­duk­ci­ją bei so­cia­li­nę prak­ti­ką. Kul­tū­ros dar­bų struk­tū­ra at­sklei­džia dar svar­bes­nį - in­te­lek­tu­a­li­nį pa­grin­dą. Pa­vyz­džiui, Mo­car­to sim­fo­ni­ja at­ve­ria „kla­si­ki­nį" pro­tą, pa­si­žy­min­tį mei­le tvar­kai, si­met­ri­jai ir pu­siau­svy­rai - ver­ty­bėms, ku­rios vei­kė aš­tuo­nio­lik­to­jo am­žiaus po­li­ti­ką, re­li­gi­ją bei me­ną. Spe­ku­lia­ty­vūs is­to­ri­jos fi­lo­so­fai skel­bia­si at­ra­dę uni­ver­sa­lius mo­de­lius kul­tū­ros ir ci­vi­li­za­ci­jos is­to­ri­jo­je. Vie­ni ma­no, kad ci­vi­li­za­ci­jos is­to­ri­ja yra pro­gre­sy­vi ir li­ni­ji­nė, ki­ti - kad ji cik­liš­ka. Bet ku­riuo at­ve­ju tai dar vie­ni ban­dy­mai įsi­ūly­ti pla­čiai pa­pli­tu­sius pa­sau­lio is­to­ri­jos aiš­ki­ni­mus. Įdo­mu, kad dau­gu­ma spe­ku­lia­ty­vių is­to­ri­jos fi­lo­so­fų mė­gi­no at­ras­ti tiks­lą ir pras­mę už kul­tū­ri­nio mo­de­lio ri­bų. Ar kul­tū­ros ir ci­vi­li­za­ci­jos pro­gre­sas ir nuos­mu­kiai tu­ri ko­kį nors ga­lu­ti­nį tiks­lą? Jei is­to­ri­jos fi­lo­so­fi­ja aiš­kin­da­ma kul­tū­rą ke­lia to­kį klau­si­mą, ji tam­pa po­zi­ty­viai re­li­gin­ė.

Apšvietos am­žiaus is­to­ri­jos fi­lo­so­fai daž­niau­siai bū­da­vo ne tik kul­tū­ri­niai ide­a­lis­tai, bet ir kul­tū­ri­niai op­ti­mis­tai. Kaip kul­tū­ri­niai ide­a­lis­tai, jie ma­nė, kad idė­jos „pa­sa­ko­ja" pa­grin­di­nį pa­sa­ko­ji­mą apie kul­tū­rą. Kaip kul­tū­ri­niai op­ti­mis­tai, jie ti­kė­jo, kad idė­jos, ge­ne­ruo­jan­čios kul­tū­rą, tik pro­gre­suo­ja. G. W. F. Hė­ge­lis (He­gel) yra be­ne ryš­kiau­sias kul­tū­ri­nio ide­a­lis­to pa­vyz­dys. Hė­ge­liui kul­tū­ros is­to­ri­ja yra tie­siog fi­lo­so­fi­nių idė­jų vys­ty­mo­si pa­sa­ko­ji­mas. Žmo­ni­jos is­to­ri­ją jis lai­kė pro­gre­sy­viu Pro­to, ar­ba Dva­sios (Geist), vys­ty­mu­si. Am­žiaus „dva­sia" tė­ra vie­nas Dva­sios at­si­sklei­di­mo eta­pas, o ta Dva­sia, anot Hė­ge­lio, yra ra­cio­na­li lais­vės idė­ja. Dva­sia, tei­kian­ti gy­vy­bę žmo­nėms, su­pra­ti­mo Dva­sia, ne­iš­ven­gia­mai ju­da link ab­so­liu­čios tie­sos ir lais­vės. Hė­ge­lis ma­nė, kad pa­sau­lio is­to­ri­ja pa­ro­do šį žmo­gaus lais­vės vys­ty­mo­si pro­ce­są per nuo­sek­lią vi­suo­me­nės ti­pų kai­tą: nuo anks­tes­nių šei­mi­nin­kų-ver­gų so­cia­li­nių mo­de­lių, stoi­ciz­mo bei krikš­čio­ny­bės ir ga­liau­siai iki Apšvietos am­žiaus ra­cio­na­lu­mo. Hė­ge­lis ne­si­kuk­lin­da­mas sa­vo fi­lo­so­fi­ją lai­kė vi­so pro­ce­so kul­mi­na­ci­ja. Ma­nė, kad jo fi­lo­so­fi­ja su­gė­rė vi­sa, kas bu­vo ver­tin­ga anks­tes­niuo­se Dva­sios pa­si­reiš­ki­muo­se, ir kad idė­jų is­to­ri­ja, kaip ir kul­tū­ros is­to­ri­ja, pa­sie­kė kul­mi­na­ci­ją apie 1821 me­tus, kai jis pa­ra­šė Tei­sės fi­lo­so­fi­ją (Phi­lo­sop­hy of Right).

Hė­ge­lio fi­lo­so­fi­ja ap­skri­tai lai­ko­ma pas­ku­ti­niu di­džiau­siu mė­gi­ni­mu pa­žvelg­ti į žmo­ni­jos is­to­ri­ją per die­viš­ko po­žiū­rio priz­mę. Hė­ge­lio nuo­mo­ne, yra tik vie­nas bū­das žiū­rė­ti į pa­sau­lį - pro­to aki­mi. Šis filo­so­fas ti­kė­jo, kad jis ne tik pa­siū­lė žmo­ni­jos is­to­ri­jos aiš­ki­ni­mą, bet ir pa­sie­kė ab­so­liu­tų jos pa­ži­ni­mą.

Hė­ge­lio pa­vyz­dys pa­mo­kan­tis: žmo­gus ne­ga­li aiš­kin­ti is­to­ri­jos iš ne­is­to­ri­nės per­spek­ty­vos, t.y. iš ša­lies. Ig­no­ruo­da­mas pa­čią aiš­ki­ni­mo pro­ble­mą Hė­ge­lis pre­ten­zin­gai pa­reiš­kė įžvel­gęs vie­nin­te­lę tik­rą „Dva­sią", ku­ri pro­gre­sy­viai vei­kia kiek­vie­ną žmo­nių kul­tū­rą.

Po Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro is­to­ri­jos fi­lo­so­fai ėmė ma­žiau kal­bė­ti apie pro­gre­si­nį idė­jų ar kul­tū­ros vys­ty­mą­si. Taip pat im­ta siek­ti, kad is­to­ri­jos stu­di­jos bū­tų moks­liš­kes­nės ir ne to­kios spe­ku­lia­ty­vios. Os­val­das Špen­gle­ris (Os­wald Spen­gler) at­sto­vau­ja abiems mi­nė­toms kryp­tims. Špen­gle­ris ma­nė, kad va­do­vau­jan­tis in­duk­ci­niu me­to­du bus ga­li­ma nu­sta­ty­ti dės­nius, le­mian­čius kul­tū­ros rai­dą. O tuo­met pa­gal tuos dės­nius bū­tų ga­li­ma iš anks­to nu­ma­ty­ti, kas vyks vie­no­je ar ki­to­je kul­tū­ro­je. Anot Špen­gle­rio, aiš­ki­ni­mas, re­mian­tis dės­niais, yra ap­skri­tai es­mi­nis da­ly­kas moks­lui, taip pat hu­ma­ni­ta­ri­niams moks­lams. Jis mė­gi­no įveik­ti di­cho­to­mi­ją tarp gam­tos ir hu­ma­ni­ta­ri­nių moks­lų, kad su­teik­tų is­to­ri­jos aiš­ki­ni­mui „fun­da­men­ta­lių­jų" moks­lų, to­kių kaip fi­zi­ka, pres­ti­žą. Sa­vo stu­di­jo­je Va­ka­rų kul­tū­ros sau­lė­ly­dis (Dec­li­ne of the West) (1918-1922) Špen­gle­ris tei­gia, jog kul­tū­ra iš­gy­ve­na ke­tu­ris eta­pus (gi­mi­mą, bran­dą, se­nė­ji­mą ir mir­tį), ir kad jo laik­me­čio kul­tū­ra nė­ra iš­im­tis. 

 


* Wil­liams, Cul­tu­re, p. 30.

Gerai surežisuotas pasaulis (II)
Gerai surežisuotas pasaulis (I)

Bendrinti: