Atgaivink mus savo kely

Palenk mano širdį prie liudijimų savo, o ne prie godumo, nugręžk mano akis nuo tuštybių: atgaivink mane savo kelyje. (Ps 119, 36-37)

Po Adomo kritimo žmogaus nedorybės buvo didelės, o širdis ir jos siekiai tapo pikti.
Dievas pasigailėjo, kad sukūrė žmogų ir nusprendė tvanu sunaikinti nedorėlių pasaulį. Po tvano išsigelbėjo tik aštuoni žmonės: Nojus, su juo jo sūnūs, žmona ir sūnų žmonos. Tačiau ši stichija nepakeitė žmogaus širdies, nors pasaulis ir buvo sunaikintas. Tada Dievas tarė: „Aš daugiau nebeprakeiksiu žemės dėl žmogaus, nes žmogaus širdis palinkusi į piktą nuo pat jo jaunystės…“ (Pr 8,21). Buvo reikalingas kitas būdas, kuris pasiektų piktą žmogaus širdį ir ją pakeistų. Dievas jį turėjo - tai Jo meilė - karšta kryžiaus atperkamoji meilė.

Šiandieną mumyse tebekovoja abi šios prigimtys: pikta širdis (nuodėminga žmogaus prigimtis), kuri linksta į godumą, išdidumą, atšiaurumą ir Viešpaties prigimtis Kristuje, kuri gali mylėti Dievą ir Jo žodį labiau nei turtus. Mums, žmonėms, yra būtinas Dievo prisilietimas (Jo kryžius ir prisikėlimas) kasdien, nes be Jo mūsų širdį trauks godumas, o akys nuolat žiūrės į tuštybę. Kaip apleistas sodas augina usnis, piktžoles ir laukinius vaisius, kurie rūgštūs ir kartūs ragauti, taip ir mūsų gyvenimas, be Gerojo Sodininko rankos, želdys piktus siekius ir tuštybę. Atgaivink mus savo kely, Viešpatie!

Anželika Krikštaponienė

www.ramioslankos.lt