„...tegul visi bus viena! Kaip Tu, Tėve, manyje ir aš Tavyje, tegu ir jie bus viena mumyse...“ (Jn 17,21)
Jei išgyveni vienumos laikotarpį ir jautiesi visiškai vienišas, paskaityk Jono evangelijos 17 skyrių. Jis tiksliai paaiškina, kodėl taip yra – nes Jėzus meldėsi, kad „būtume viena“ su Dievu kaip ir Jis. Ar padedi Dievui atsakyti į šią maldą, ar savo gyvenime turi kokį kitą tikslą? Tapęs mokiniu, nebegali būti toks nepriklausomas, kaip buvai iki šiol.
Jono 17 skyriuje Dievas atskleidžia, kad Jo tikslas yra ne tiesiog atsakyti į mūsų maldas, bet kad per maldą galėtume atpažinti Jo mintį. Vis dėlto esama maldos, į kurią Dievas privalo atsakyti – tai Jėzaus malda: „... kad jie būtų viena, kaip mes esame viena...“ (Jn 17,22).
Ar esame Jėzui Kristui šitokie artimi?
Dievui nerūpi mūsų planai. Jis neklausia: „Ar nori išgyventi šią mylimo žmogaus netektį, šį sunkumą ar šį pralaimėjimą? Ne, Jis leidžia šiuos dalykus dėl Jam žinomo tikslo. Mūsų išgyvenami dalykai mus paverčia arba meilingesniais, geresniais bei kilnesniais vyrais ir moterimis, arba kritiškesniais, priekabesniais bei atkakliau besilaikančiais savo. Mums nutinkantys dalykai mus padaro arba piktesniais, arba šventesniais, ir tai priklauso nuo mūsų santykio su Dievu ir šio santykio artumo. Jei melsdamiesi dėl savo gyvybės sakysime: „tebūnie Tavo valia!“, tada Jono 17 mus padrąsins ir paguos, nes žinosime, kad mūsų Tėvas veikia, vadovaudamasis savo išmintimi, ir daro tai, kas geriausia. Supratę Dievo tikslą, netampame smulkmeniški ir ciniški. Jėzus už mus meldėsi nė kiek ne mažiau nei už visišką vienybę su Juo, kokią Jis turėjo su Tėvu. Kai kurie mūsų yra toli nuo tokio vienumo, tačiau Dievas nepaliks mūsų vienų, kol netapsime viena su Juo, nes Jėzus meldė: „... kad jie visi būtų viena...“.
Oswald Chambers „Viskas Jo šlovei“
_64x64_9de.jpg)
