.jpg)
„Aš raminau ir tildžiau savo sielą, kaip nujunkytą kūdikį“ (Ps 131, 2).
Įsivaizduokite tėtį, kuris žiūrėdamas į vaiką laiko pridėjęs prie lūpų rodomąjį pirštą ir šnabžda: „Ramiau, š-š-š...“ Žvilgsnis, elgesys ir paprasti žodžiai – visa tai reikalinga, kad nuramintų mažylį, kuris sunerimęs, jam skauda arba apmaudu. Tokie vaizdai yra universalūs ir amžini. Daugelis iš mūsų taip guodė savo vaikus arba prisimena, kaip juos ramino tėvai. Kaip tik toks vaizdas man iškyla prieš akis, kai aš skaitau 131 psalmę.
Šios psalmės kalba ir tonas rodo, jog jos autorius Dovydas patyrė kažką, kas jį privertė giliai susimąstyti. Ar jums teko patirti nusivylimą, skausmą ar nesėkmę, kurie jus skatino meldžiantis giliau susimąstyti? Ką jūs darėte, kai sunkios gyvenimo aplinkybės jus privertė tapti nuolankiais? Kai jūs neišlaikėte egzamino, praradote darbą arba jus išdavė draugas? Dovydas atvėrė širdį Viešpačiui ir tuo pat metu ištyrė savo būklę (Ps 131, 1). Susitaikydamas su sunkumais jis jautėsi kaip vaikas, kuris nurimsta vien dėl to, jog yra ant mamos rankų (Ps 131, 2).
Aplinkybės keičiasi ir kartais būna skausmingos. Tačiau mes vis dėlto galime turėti viltį ir paguodą, žinodami, kad yra Tas, kuris žada niekada mūsų nepalikti ir neapleisti. Juo mes galime visiškai pasitikėti.
Dangiškasis Tėve, kai gyvenime vyksta permainos, padėk man nenusiminti, o pasitikėti Tavimi ir tik Tavyje ieškoti paguodos.
Ramybę randame vien tik Kristuje.
http://jezus.lt/news/1745/15/Nurimk-mano-siela/
Nuotrauka Timotiejaus Živatkausko
