Regėjimas ir tikrovė

„pašauktiesiems... šventiesiems...“ (1 Kor 1,2)

Dėkok Dievui, kad gali matyti visa, kuo dar nebuvai. Esi matęs regėjimą, bet dar nebuvai jo tikrovėje. Daugelis mūsų nusigręžia dar būdami slėnyje, kuriame turėtume įrodyti, kad būsime išrinktieji. Nesame iki galo pasirengę gumbams ir įdrėskimams, kurių būtinai bus, jei mums skirta įgauti regėtą pavidalą. Pamatome, kas nesame ir kuo Dievas nori mus matyti, bet ar norime būti suminkyti į regėtą formą, kad Dievas mus panaudotų? Nuolat būsime plakami pačiose kasdieniškiausiose situacijose eilinių žmonių.

Kartais nežinome, koks yra Dievo tikslas. Ar leisime, kad regėjimas virstų tikrove, priklauso nuo mūsų, o ne nuo Dievo. Jeigu mieliau ilsimės viršukalnėje ir gyvename regėjimo prisiminimais, tada iš mūsų nebus naudos įprastuose dalykuose, iš kurių sudarytas žmogaus gyvenimas. Turime išmokti gyventi kliaudamiesi tuo, ką regėjome, o ne tiesiog gyventi apimtiems palaimos ir mąstant apie Dievą. Tai reiškia mūsų gyvenimo realybėje gyventi regėjimo šviesoje, kol regėjimo tiesa bus įgyvendinta mumyse. Visas mūsų parengimas vykdomas ta linkme. Išmok padėkoti Dievui, kad Jis atskleidžia savo reikalavimus.

Mūsų menkutis „aš esu“ visuomet purkštauja ir raukosi, kai Dievas sako vykdyk. Tegu mūsų menkutis „aš esu“ susitraukia Dievo rūstybėje ir pasipiktinime – „AŠ ESU, KURIS ESU... atsiuntė mane pas jus“ (Iš 3, 14). Jis turi dominuoti. Argi nenusmelkia suvokus, kad Dievas žino ne tik, kur mes gyvename, bet ir visus griovius, kuriais šliaužiojam! Jis sumedžios mus greitai, tarsi žaibui blykstelėjus. Joks žmogus nepažįsta žmonių taip, kaip Dievas.

 

Oswald Chambers „Viskas Jo šlovei“

 

Bendrinti: