Apie aukas, aukojimą ir altruizmo geną

Šios mintys bus aktualios tiems, kas lankosi pamaldose ir yra pastebėjęs vieną liturginį^[1] pamaldų elementą – aukų rinkimą. Kiekvienoje bažnyčioje laikomasi savų tradicijų, tačiau esmė lieka ta pati – žmonės raginami aukoti pinigines aukas maldos namams. Pinigai kelia daug klausimų ne tik pašaliečiams, bet ir ištikimiems lankytojams bei bendruomenių nariams. Man pačiam iškilusius klausimus uždaviau vienam bičiuliui, kurio kelios mintys ir aukojimo būdai įkvėpė mane pežiūrėti savo elgseną paaukojimų srityje. Nors bičiulis panoro išlikti nežinomas, tikiu, kad ši mūsų diskusija bus įdomi bei aktuali ir kitiems.

–  Mūsų bažnyčioje per pamaldas, prieš renkant aukas, paprastai kreipiamasi į svečius – jie raginami neįsitempti ir nesijausti įpareigoti aukoti. Tokia trumpa informacija pašalina įtampą, tačiau visgi trūksta žinių, kaip aukoti, kokie bažnyčios, kaip organizacijos, lūkesčiai, kodėl apskritai reikia aukoti... 

Prieš kelis mėnesius žiniasklaidoje pasirodė kelios žinutės, kad lietuviai – viena iš mažiausiai aukojančių šalių Europoje, bet žinant, kiek vyksta įvairių paramos akcijų ir kitų projektų (pvz., „Maisto bankas“, aukos vėžiu sergantiems ir pan.), atrodo, kad aukojama tikrai nemažai. Kaip, tavo manymu, aukoja lietuviai?

– Sutikčiau, kad mes, lietuviai, aukojame nedaug (ypač lyginant su didžiosiomis šalimis) ir nepastoviai. Vyksta vos vienas kitas didesnis projektas. Rimčiausiai man atrodo „Maisto bankas“, nes tai pastovus projektas, pastovi veikla, turinti rimtą organizaciją, orientuota į ilgalaikę perspektyvą. Jie turi įvairių šaltinių, įvairių paramos modelių. Būtent tokios organizacijos kelia šalies rėmimo koeficientą.

- Bet prisiminkime Caritą, Maltiečių ordino sriubą...

- Keli projektai yra matomi ir žinomi, bet ne tiek daug. Tai viso labo kelios gera darančios krikščioniškos ar į pasaulį per krikščionišką prizmę žiūrinčios organizacijos. Nežinau, kas įkvėpė „Maisto banko“ įkūrėjus, bet nenustebčiau, jei ir ten būtų krikščioniška kibirkštis.

–  Genetikos profesorius D. Serapinas vienoje iš savo paskaitų apie žmogaus genomo slėpinį pasakojo, jog atrastas altruizmo genas, t. y. kai kurie žmonės aukoja ir aukojasi todėl, kad jie tiesiog tokie yra.

–     Man ši mintis priimtina. Sakyčiau, kad visi turi tokį geną. Jei tikime, kad mus sukūrė Dievas, tai, manau, Jis nuo pat pradžių, iš karto mus tokius sukūrė – altruistus, žiūrinčius kitų, ne savo naudos. Mes tik iš sugedimo pradedame žiūrėti į save ir nenaudoti to geno.

–     Kuo pasyvesnis tas genas, tuo didesnis egoizmas, nes egoizmo genas dar neatrastas. Egoizmas – altruizmo nebuvimas…

–     Žiūrint iš kitos puses – iš kasdienio, buitinio gyvenimo, kyla klausimas, kiek apskritai žmogus žmogui linkęs padėti – ne tik kaimynas kaimynui ar giminaičiui iš pareigos, bet kiek sąmoningai pasirenkame taip elgtis. Tai parodo, kokie mes altruistai. Pinigai yra tik viena aukojimo išraiška, tad jų aukojimas neparodo viso vaizdo.

–     Šį kartą kiek susiaurinkime pokalbį ir pakalbėkime tik apie pinigų aukojimą.

–     Manau, kad tai susieta. Jei aš nematau prasmės kasdien kam nors pagelbėti, neturiu kasdieninės nuostatos padėti, nemanau, kad būsiu uolus aukodamas pinigus. Jei žmogus nesistengia kitam padėti, esu įsitikinęs, kad ir pinigų jis neaukos. Viskas prasideda nuo intencijos padėti, o pinigai tėra viena iš pagalbos priemonių, ir dažniausiai ne pagrindinė.

–     Koks tavo požiūris į paramos projektus, kai parama renkama sms žinutėmis? Gal taip žmonėms paprasčiau nuraminti sąžinę – nusiuntei žinutę ir ramu? Ar pats aukoji tokiu būdu?

–     Vieną kitą kartą gal ir esu nusiuntęs žinutę...

–     Kodėl?

–     Aš aukoju kitur – nesijaučiu įpareigotas visiems aukoti. Tokie projektai yra trumpalaikiai, iškeliantys tam tikrą problematiką. Tai yra puikus būdas atkreipti dėmesį, visuomenei atverti tam tikrus nematomus skaudulius. Juk kitaip net nepagalvotum, kad yra žmonių, susiduriančių su specifinėmis problemomis, ir kad tu taip pat gali jiems padėti. Žmonės nėra pikti, jie, kaip sakei, turi altruizmo geną, bet kaip tauta mes aukojame mažai. Reikalingi tie, kurie aktyviai žadintų mumyse tą altruizmo geną. Deja, didžiosios (pagrindinės) sumos yra suaukojamos aukojant nuolatos, o ne momentinio projektėlio metu. Pastovumas atneša kur kas didesnės naudos.

–     Gal mes tiesiog neturime aukojimo / paramos kultūros?

–     Ar mus kas nors to mokė? Daug protestantiškų šalių turi aukojimo kultūrą. Tai siejama su žodžiu „misija“, bažnyčios ėjimu į pasaulį ir noru padaryti pasaulį vieta, kurioje gera gyventi. Dievas sukūrė pasaulį, tu jį taip pat kuri ir gerini. Iš to taško gimsta kapitalistinės idėjos: tu taupai, o sutaupęs darai gera. Ne tik puoselėji savo namus ar gerini buitį, bet darai gera aplinkiniams. Aukojimo kultūra klausia, kaip sukauptomis lėšomis daryti gera kaimynui, vargstančiam ar konkrečiai misijai. Tai taip pat yra misija – remti, daryti gera, tam naudojant pinigus.

–     Kodėl svarbu aukoti bažnyčioje?

–     Aš sakyčiau, kad bažnyčią svarbu remti. Tik man kyla klausimas – ar galime dėti lygybės ženklą tarp žodžių „remti“ ir „aukoti“?

–     Turi minty, kad sakant „remiu“ – daugiau akcentuojama „remiu KITĄ“, bet „aukoju AŠ“? Skiriasi vektoriai: ar svarbus aš – aukojuosi, mano auka, man skauda, ar visgi svarbesnis kitas – remiu ką nors kitą, noriu jį paremti, kad jam būtų geriau?

–     Puikus pastebėjimas. Kiekvienas rėmimas tuo pačiu yra ir auka. Tad svarbu atsakyti į klausimą, ar aš noriu remti bažnyčią ir tą darbą, kurį ji atlieka. Jei pasitiki, kad darbai, kuriuos atlieka bažnyčia, yra geri, tuomet šis klausimas tampa retoriniu.

–     Bet tada svarbu, kad bažnyčia darytų tuos gerus darbus...

–     Taip, čia ratas užsidaro, nes ir tu pats esi bažnyčios dalis, pats darai tuos darbus ir tiki jų svarba.

–     Kiek reikia aukoti?

–     Nežinau. Šventajame Rašte tiksliai nepasakyta. Paminėta, kad reikia aukoti viską. Senajame Testamente – šiek tik mažiau.

–     Ar galėtum atskleisti, kokią sumą tu pats aukoji per mėnesį? Kaip atrodo tavo aukos?

–     Bažnyčiai esu įsipareigojęs remti ją 10 proc. savo pajamų, taip pat dar 10 proc. sudaro visos kitos aukos: remiu 4–5 žmones, kurie visą laiką tarnauja misijose – tai jaunimo, studentų organizacijos. Viena iš pirmųjų organizacijų, kurią rėmiau, buvo Campus Cruside for Christ. Net 10 eurų  auka yra reikšminga, žinant, kad 10 eurų vertė Lietuvoje skiriasi nuo, tarkim, 10 eurų Albanijoje. Be to, dar būna vienas kitas projektas, kurį remiu be pastovaus įsipareigojimo. Kartais auka svarbi dėl kito aspekto – tai palaikymo ir pritarimo ženklas.

–     Emocinis, moralinis palaikymas?

–     Taip, aukodamas aš tarsi pasakau: „Aš tikiu tuo, ką tu darai, palaikau ir pritariu tau.“ Ši emocinė parama gal net stipresnė nei suma, kurią aukoju. Parama nėra tik finansinė. Pastebėjau, jog organizacijos, ieškančios pastovaus rėmimo, paprastai, be finansinės pagalbos, prašo ir maldos. Jie dėkoja už paramą, bet tuo pačiu klausia, ar galime už juos pamelsti. Kiti netgi sako, kad didelė parama būtų tiesiog jūsų maldos – nebūtina aukoti pinigų.

–     Ar aukoji spontaniškai?

–     Taip, pasitaiko ir tokių atvejų, bet man prasmingesnės pastovios aukos. Vis dėlto jei žmogus yra atviras ir turi nuostatą padėti, yra jautrus, tai parems kitą ir neplanavęs, norės palaikyti, padrąsinti, galbūt to net nenumatęs, neapskaičiavęs. Mikroaukas bažnyčioje pamaldų metu aš vadinčiau spontaniškomis.

–     Ką turi omenyje, sakydamas mikroaukos?

–     Lygindamas pastovias 10 proc. aukas (dešimtinę) su tuo, kiek ištraukiu iš piniginės per pamaldas, sakyčiau, jog tai tėra mikroaukos. Nes matematika paprasta: daugiausiai paramos organizacijos gauna iš pastovių aukojimų. Jei žmonės aukotų tik susirinkimo metu, be jokio įsipareigojimo, Bažnyčia tiesiog neišsilaikytų.

–     Bet kodėl tada renkame aukas sekmadienį?

–     Pamaldų metu bažnyčiose raginama aukoti, nes pamaldose lankosi ne tik nariai – taip kiekvienas turi teisę ir progą remti. Aukoti dešimtines yra įsipareigoję tik nariai – taip jie patvirtina: „Taip, aš esu šios bendruomenės dalis.“ Be to, pinigų aukojimas yra ne tik paramos išraiška, bet ir padėkos forma. Tai – vienas iš būdų pasakyti AČIŪ. Net jei žiūrėtume į Senojo Testamento dešimtinių principą, matome, kad tai būdavo padėkos Dievui išraiška: kai Dievas dovanodavo pergalę prieš priešus, tikintysis atiduodavo dešimtąją dalį viso pelno kaip padėką Dievui. Naujojo Testamento laiku dėkokime Dievui visu 100 proc. Žinoma, esmė – ne procentai, bet požiūris į tai, ką gauni: ar tai tu pats užsidirbai, to nusipelnei, ar visgi sakai: „Ačiū tau, Dieve, kad davei“? Verta pamąstyti, ar į gyvenimą žvelgiu atsakingai, ar mąstau, kaip patarnauti kitiems, ar visgi sustoju tik ties savimi...

–     Ką patartum žmonėms, kurie nedaug uždirba? Kaip tada aukoti?

–     Matau dvi situacijas: kai gyvenime ateina sunkmetis, ištinka krizė, sveikatos problemos (tai nutinka visiems, nepriklausimai nuo uždarbio), tokiu atveju, sakyčiau, nematau nurodymo ką nors remti: juk nėra įsakymo bet kokiu atveju ką nors remti, nes, jei neremsi, neva eisi į pragarą. Suprantama, kad jei žmogus neišgali, jei išgyvena nepriteklių, tai pateisinama. Bet svarbu, kad išliktų pati nuostata aukoti. Antras dalykas, siekiant išvengti vargo, reikėtų turėti finansinio raštingumo pagrindus. To dabar moko net mokyklose.

–     Na ir trys trumpi klausimai pabaigai: kas, tavo nuomone, geriau: stacionari aukų dėžutė ar aukų krepšeliai, paduodami žmonėms pamaldų metu?

–     Aš už visiems prieinamą dėžutę.

–    Ar aukoji gatvėje išmaldos prašantiems vargšams?

–     Kartais. Neseniai kalbėjau su bičiuliu, kuris priminė, kad esame raginami aukoti ir neteisti. Jei žmogus vargsta, reikia stengtis sumažinti jo vargą. Supratau, kad neaukoju vargšui tuomet, kai pradžioje jį nuteisiu, kai iš anksto nusprendžiu, kad jis su mano pinigais pasielgs neteisingai: juos pragers ar pan. Taip aš iškart jį nuteisiu ir dėl to neaukoju. Tai mūsų nuodėmingumo pasekmės. Pamenu, viename straipsnyje skaičiau apžvalgą apie pokario metus Kaune. Ten buvo paminėta moteris, kuri visada turėdavo keletą smulkių monetų, kad sutikusi vargšą galėtų jam paaukoti. Ji nebuvo turtinga, bet mažas pinigėlis rodė plačią jos širdį. Nemanau, kad visus turi remti pinigais – kartais gal geriau pabendrauti, nupirkti maisto ar pan. Vidinė nuostata visada padiktuos teisingą paramos būdą. Svarbu atsakyti tik į pagrindinį klausimą: norime padėti ar ne?

–     Pasisakai už spontanišką auką ar už pastovią auką?

–     Žinoma, už pastovią, nes tai rodo, kad nuolatos mąstai apie rėmimą. Nuolatinis rėmimas yra efektyvesnis visais atžvilgiais, net žiūrint iš gaunančiojo paramą pozicijos. Stipri organizacija yra tokia, kuri nuolatos turi įplaukiančių pajamų. Šeima taip pat yra organizacija, ir visose srityse mums reikia pastovumo.

–     Dėkoju už pokalbį.

Kalbino Ričardas Pagojus

Spausdinta laikraštyje „Ganytojas“ Nr. 4 (446)