Apie nelaimę sužinojome pusę devynių vakaro, važiuodami namo į Druskininkus po pamokslavimo Jonavos bažnyčioje. Nesulaukęs iš dukters skambučio, patvirtinančio, kad kelionė baigėsi sėkmingai, ėmiau pats jai skambinti. Atsiliepė moteris iš Vilniaus Lazdynų greitosios pagalbos ligoninės priimamojo skyriaus. Nieko nepasakė, tik liepė skubiai atvykti. Atvykę į ligoninę sužinojome, kad dukros būklė labai sunki, kad ji esanti gilioje komoje ir šiuo metu operuojama. Ji patyrė daugybę kūno sužalojimų ir lūžių, bet didžiausią nerimą kėlė stipriai sutrenkta galva. Operacija truko septynias valandas. Jos metu trys chirurgų komandos kovojo už Monikos gyvybę. Buvo perpiltas kraujas, susiūtos kepenys, pašalinta blužnis, išoperuota koja ir galva. Tada pagalvojau, kad ji geriausiu atveju visam laikui liks neįgali ir sėdės vežimėlyje, bet Dievo prašiau tik vieno - kad paliktų man ją gyvą. Buvo labai sunku, ji atrodė kaip numušta ant kelio stirna.
Tuo metu plūdo daugybė minčių. Galvojau, kokie laimingi tie, kurių vaikai sveiki. Viskas, kas buvo svarbu, tapo nereikšminga, o lig šiol patirti sunkumai neteko savo svorio.
Tuo metu mano žmona skambino visiems, kuriuos pažinojo, prašydama melstis už Monikos gyvybę. Dėkojame visiems tuo metu ir vėliau prisijungusiems broliams bei sesėms visoje Lietuvoje, Anglijoje, Airijoje, Švedijoje...
Pirmomis dienomis po nelaimės iš gydytojų negirdėjome nieko guodžiančio. Jie kraipė galvomis, kartodami, kad tai labai sunkus atvejis ir kad viskas dabar Dievo rankose. Kiekviena diena slinko tarsi amžinybė spengiančioje tyloje. Prognozių buvo visokių. Viena iš jų, kad Monikai reikės iš naujo mokintis kalbėti, valgyti, judėti. Tačiau viso to nereikėjo, nes Dievas padarė stebuklą!
P
o daugybės procedūrų ketvirtą dieną, gydytojai neurologei garsiai pašaukus, Monika suspaudė jos ranką. Tądien tarsi išvažiavome į greitkelį - viskas pradėjo keistis į gerą pusę. Jos sąmoningumas didėjo kiekvieną dieną, o aštuntą dieną po nelaimės Monika pabudo iš komos. Ji dar kurį laiką nekalbėjo, bet trečią dieną prabilo: „Noriu į dušą.“ Kokie mes buvome laimingi! Ligoninėje išbuvome dar mėnesį laiko. Ji sparčiai sveiko. Vėliau praėjome dviejų mėnesių reabilitaciją. Gydytojai iki šiol stebisi matydami Moniką ir vis kartoja, kad tai tikras stebuklas.Situacija buvo labai sudėtinga ir įtempta, bet visą tą laiką žinojome, kad esame ne vieni, kad Dievas yra su mumis. Atrodė, lyg kažkas mus neštų ant rankų. O tos rankos - tai tikinčiųjų ir artimųjų maldos, kurios visą laiką mus palaikė. Visi vieningai tarsi armija stovėjo ir kovojo už Monikos gyvybę. Dėkojame Dievui, kad Jis išklausė mūsų maldas! Dėkojame už visų palaikymą, dėmesį ir paramą.
Linkiu ir toliau surėmus pečius maldomis ir tikėjimu kovoti už mūsų brolius ir seses Kristuje. Niekada nežinai, kas laukia, bet tikrai žinau, kad turime stiprų ir nepalaužiamą Dievo užnugarį bei tikėjimo brolių ir seserų palaikymą Viešpatyje.
Šiuo metu Monika sveiksta namuose. Jos laukia dar kelios operacijos. Kai galės vaikščioti, planuoja toliau tęsti mokslus.
Pirmoje nuotraukoje Monika su tėčiu prieš avariją
_64x64_9de.jpg)
