„Jis pasilenkė prie manęs“

Sveika, brangioji,

Atleisk, kad buvau dingusi ir tik dabar rašau tau laišką. Žinau, kad išgyveni sunkų laikotarpį, todėl norėčiau pasidalinti savo istorija – gal ji nors šiek tiek tave paguos...

Tiesą sakant, aš ir pati iki galo nesuprantu, kas su manimi įvyko. Vis dėlto paskutinieji dveji metai buvo labai sunkūs. Pradžioje jutau begalinį nuovargį – grįždavau iš darbo ir norėdavau pagulėti. Kai pasimatuodavau temperatūrą, termometras visada rodydavo, kad nors šiek tiek jos yra – 37.1 ar 37.3. Tokia nedidelė temperatūra laikėsi gerą pusmetį. Kai nuėjusi pas gydytojus pasidarydavau bendrą kraujo tyrimą, jis būdavo geras, o gydytojos sakydavo, kad mane tikriausiai vargina virusas, bet organizmas pats su juo susidoros. Tačiau kaip nesusidorodavo, taip nesusidorodavo – vis jausdavausi pavargusi ir išsekusi. Nebedalyvaudavau renginiuose, nes tiesiog nebuvo jėgų. Net vieno sūnaus ketvirtos klasės išleistuvėse nedalyvavau, nes tą pavasarį negalėjau pakilti iš lovos.

Vis dėlto namiškiai ragino būti aktyviai, negulėti, daugiau dirbti, tad prisiversdavusi nešdavau buitines naštas, kol rugpjūčio mėnesį ėmiau gerti antibiotikus dėl veido odos ir jie mane beveik pribaigė. Atėjus rugsėjo 1-ajai vos „nušliaužiau“ kartu su šeima į mokyklos šventę. Nors tai vyko prieš metus, gerai prisimenu tą būseną... Per tuos kelis mėnesius numečiau nemažai svorio, tad bendradarbiai bei tikėjimo namiškiai susirūpino, kas su manimi vyksta – juk buvo akivaizdu, aš tikrai nekaip atrodžiau... Tačiau žmonių pastabos ir klausimai ar net mano situacijos interpretacijos mane tik dar labiau baugino, varė į neviltį, trukdė rasti taip trokštamą ramybę ir išgirsti Viešpatį. Norėjosi ramybės ir įsiklausymo, kaip Viešpats mato mano situaciją. Tačiau tuomet atrodė, kad Viešpats toli...

Nutraukusi gerti antibiotikus, rudenį kreipiausi į alternatyvios medicinos gydytoją, studijuojančią kinų mediciną, ir pagal jos rekomendacijas ėmiau gerti brangius papildus. Tai truko apie 4 mėnesius. Be to, rašiau laiškus pažįstamai gydytojai į JAV, ieškodama pagalbos, nes vis tiek man buvo be galo silpna, kelis kartus vos nenualpau. Ji įtarė, kad tai gali būti autoimuninė liga, tad ragino pasidaryti tyrimus. Tyrimus pasidariau, – ačiū Dievui, jie buvo geri... Bet kas gi su manimi vyksta? Šis klausimas nedavė ramybės... Nesupratau, ar tai tokia baisi ta vidurio amžiaus krizė, kokie hormonų sutrikimai ar dar kas nors. Norėjosi trauktis iš aktyvaus gyvenimo, nurimti, ieškoti atsakymų savo viduje. Ėmiau skaityti psichologines knygas. Netikėtai susipažinau su viena daugiavaike mama, kuri stiprindavo mane šiame kelyje, skirdama savo brangaus laiko pokalbiams.

Skaitydavau psalmes, kurios mane guosdavo, kartais žiūrėdavau filmą „Jėzus“ pagal Luko evangeliją ir ne kartą aiškiai išgyvenau, kad mano Viešpats ne toks, kokį aš įsivaizduoju, – Jis  geras, Jis mato ir girdi, Jis pasilenkia prie tavęs, kenčiančio... Taip norėjosi pažinti Jį naujai – kitokį. Toje nežinios tamsoje Viešpats kasdien suteikdavo mažą šviesos spindulėlį – savo žodį, draugo pokalbį, guodžiančią mintį. Tik vėliau supratau, kad tuomet, kai man atrodė, kad Jis toli, kad Jo nėra šalia, viskas buvo atvirkščiai – Jis nešė mane ant rankų ir saugojo, nors aš blaškiausi, jaučiausi akla ir nieko nesuvokianti.

Kai supratau, kad noriu stabdyti visus darbus, nes tiesiog nebėra jėgų keltis iš lovos, man suteikė apmokamų atostogų, kurias aš... pramiegojau, tikrąją šio žodžio prasme. Jaučiausi lyg meška žiemą, tūnanti savo guolyje – taip man reikėjo poilsio. Tai buvo gruodis. Tačiau atostogos praėjo ir teko keltis – rūpintis vaikais, sugrįžti į darbą.

Tą pusmetį teko permąstyti esminius gyvenimo klausimus – ir tai buvo nelengva. Nebeveikė „sena teologija“, širdis troško vieno – tikro gyvenimo, tikros gyvenimo versmės, maitinančios, nuplaunančios, atgaivinančios, pagirdančios ir prikeliančios naujam gyvenimui. Pakeliui teko atsisakyti ne vieno seno supratimo, kuris skausmingai žeidė ir stabdė gyvybės versmę. Staiga atsigręžiau į save, savo poreikius, pradėjau ieškoti, kas atneša džiaugsmą man asmeniškai – galbūt paprasti dalykai, kaip mezgimas, šokis, paplepėjimas su draugėmis ar vyro dėmesys. Pirmą kartą gyvenime kreipiausi į psichologę, kuri man labai padėjo. Šie užsiėmimai truko neilgai, tačiau tikiu, kad padėjo susigaudyti, kai buvau slegiama tiek vidinio nerimo, tiek išorinių aplinkybių.

Gyvenimas tekėjo toliau, po truputį ėjau pirmyn, nors vis dar buvo nelengva... Kai vieną dieną dėl kažkokio viruso vėl pasijutau blogai, kreipiausi į gydytojus – norėjau pasidaryti kraujo tyrimus. Bet nesulaukusi reikiamos pagalbos, nebeištvėriau ir susiradau savo seną gydytoją. Vos mane pamačiusi, ji pasiūlė padaryti tyrimus dėl erkių perduodamų ligų. Sutikau. Po kelių savaičių išgirdau šokiruojančią tiesą – tyrimai parodė, kad aš prasirgau erkiniu encefalitu! Kai pasakiau draugėms, jos ėmė šaukti: „Tu gi galėjai numirti!“ Buvo be galo nejauku... Juk žinojau, kokios baisios komplikacijos gali būti, susirgus šia liga... Pamenu, kaip likus kelioms dienoms prieš šią žinią stovėdama prie virtuvės lango išgyvenau, tarsi atsisveikinimą su artimaisiais, dėkojau jiems už buvimą kartu... Vyras buvo sukrėstas... 

Guodė vienintelė mintis – jau prasirgau, vadinasi, nebesergu. Vis dėlto mane paguldė į ligoninę – norėjo ištirti dėl liekamųjų reiškinių – tyrė širdies darbą, smegenų, vidaus organų veiklą ir kt. Neįtikėtina, bet visi tyrimai buvo geri! Argi mūsų Viešpats ne nuostabus?!

Net dabar, praėjus geram pusmečiui, negaliu suvokti, kas man iš tikrųjų buvo nutikę. Sakoma, kad tik 1 procentas užsikrėtusiųjų erkiniu encefalitu nepatiria jokių komplikacijų. Nežinau, ar tai tiesa, bet tikiu, kad Viešpats manęs pasigailėjo. Jis vienintelis – tvirta atrama. Išmokau nebesiremti į savo jausmus, nes kartais mes išgyvename ypatingą Jo artumą, o kartais ne. Mokiausi remtis į Jo žodį, kuris visuomet guosdavo ir stiprindavo, kai rankos nusvirdavo ir atrodydavo, kad nepraeisiu... Ypač mane guosdavo 40 psalmė, kurioje parašyta: Jis ištraukė mane iš baisios duobės...

Šiandien aš dėkoju Viešpačiui, kad Jis vedė mane per šį skausmą. Kelionė per slėnį keičia širdį, verčia sustoti ir dar artimiau pažinti savo Viešpatį – Jo meilę, gerumą, ištikimybę.

Jei ir tau šiandien taip sunku, nenusimink – Viešpats mato tavo sielvartą, Jis žino, kodėl tau tenka tai patirti. Pasitikėk Juo, Jis būtinai išties tau savo gelbstinčią ranką. Teišsipildo šie Rašto žodžiai tavo gyvenime:

Kantriai laukiau Viešpaties, Jis pasilenkė prie manęs ir išgirdo mano šauksmą. Jis ištraukė mane iš baisios duobės, iš klampaus purvo ir pastatė ant uolos mano kojas, sutvirtino mano žingsnius. Jis įdėjo į mano lūpas naują giesmę – gyrių mūsų Dievui. Daugelis tai matys, bijosis ir pasitikės Viešpačiu (Ps 40, 1–3).

Tavo draugė Sonata