Kentėjimas ir šlovė

Aš manau, kad šio laiko kentėjimai nieko nereiškia, lyginant juos su būsimąja šlove, kuri mumyse bus apreikšta. Kūrinija su ilgesiu laukia, kada bus apreikšti Dievo sūnūs. Mat kūrinija buvo pajungta tuštybei, - ne savo noru, bet pavergėjo valia, - su viltimi, kad ir pati kūrinija bus išlaisvinta iš suirimo vergijos ir įgis šlovingą Dievo vaikų laisvę. Juk mes žinome, kad visa kūrinija iki šiol dejuoja ir tebėra gimdymo skausmuose. Ir ne tik ji, bet ir mes patys, turintys pirmuosius dvasios vaisius, - ir mes dejuojame, kantriai laukdami įsūnijimo, mūsų kūnų atpirkimo. Šia viltimi mes esame išgelbėti, bet regima viltis nėra viltis. Jeigu kas mato, tai kam jam viltis? Bet jei viliamės to, ko nematome, tada laukiame ištvermingai (Romiečiams 8,18-25).

Gyventi šiame pasaulyje reiškia kentėti. Bet tikinčiajam kentėjimas ir šlovė yra neatskiriami dalykai. Apibūdindamas mūsų kentėjimus, apaštalas Paulius, galima sakyti, laiko rankose svarstykles. Ne šiuolaikines, bet senovines, kur svoriai dvejose lėkštelėse atsveria vienas kitą. Taigi į vieną lėkštelę Paulius deda visus kentėjimus, kuriuos krikščionis turi iškęsti šioje žemėje. Į kitą svarstyklių pusę Paulius sudeda šlovę, kurią patirsime ateityje. Kiekgi sveria mūsų sielvartai? Kaip tai gali būti palyginama su būsimosios šlovės svoriu? 2 Korintiečiams, 4, 17 parašyta: Mūsų trumpalaikis lengvas sielvartas ruošia mums visa pranokstančią amžinąją šlovę. Taigi tikintiesiems visi dabarties kentėjimai yra nesunkūs ir trumpi. Mūsų būsimoji šlovė turi daug didesnį svorį, ir yra amžina. 

Realūs kentėjimai krikščionio gyvenime
Prieš tai mintėtas teiginys gali pasirodyti nejautrus, idealistinis ar net netikroviškas. Pavyzdžiui, kaip galima teigti, kad chroniškas skausmas yra trumpalaikis ir lengvas? Ar artritas gali būti trumpalaikis ir lengvas? Kaip galima sakyti, kad sielvartas dėl mylimo žmogaus netekties yra trumpas ir nesunkus? Ar gali būti lengvai ištveriamas ir trumpalaikis neteisingas apkaltinimas ir įkalinimas? Savo šeimoje aš priklausau pirmajai kartai, kuri nebėra persekiojama. Mano tėvai ir seneliai patyrė ir išgyveno nepriteklių, badą, kankinimus ir karą. Prisiklausęs jų pasakojimų, susidariau įspūdį, kad taika šioje žemėje yra anomalija, kad kentėjimas ir sielvartas yra normali būsena, į kurią visuomet sugrįžtama taip, kaip išlietas vanduo visuomet nuteka į žemumas.

Filipiečiams 1, 29 rašoma, kad mums duota ne tik tikėti Kristumi, bet ir dėl Jo kentėti. Šiuos kentėjimus sudaro ir pašaukimas nešti mokinystės kryžių, nes visuomet bus tų, kurie priešinsis Kristui ir nekęs Jo sekėjų.  Tarptautinės bažnyčios, kurioje aš pastoriauju, nariai yra man papasakoję daug tokių istorijų. Jų kultūroje gėda yra didžiausias pažeminimas. Ir jiems yra sakoma, kad atsiversdami į krikščionybę jie užtraukė gėdą savo šeimoms. Pats pirmas žingsnis į atsivertimą, kuriuo dažnai nevaržomai džiaugiamasi, jiems turi prislegiančio sielvarto skonį. Nors ir daugelio mūsų istorijos kitokios, turime prisiminti, kad kentėjimas visuomet ateina kartu su pasiryžimu paklusti. Krikščioniui gali tekti kentėti bandant nugalėti nuodėmę, ieškant pasitikėjimo ir ištikimybės netikinčiųjų pasaulyje arba esant persekiojamam... Biblija sako, kad kentėjimų tikrai bus, kaip jie beateitų. Tai Kristaus perspėjimas mums. 

Mato 24, 9: Tada jus atiduos kankinti ir žudyti. Jūs būsite visų tautų nekenčiami dėl mano vardo.
Jono 15,18-21: Jei pasaulis jūsų nekenčia, žinokite, kad manęs jis nekentė pirmiau negu jūsų. Jei jūs būtumėte pasaulio, jis mylėtų jus kaip savuosius. Kadangi jūs - ne pasaulio, bet Aš jus ir pasaulio išskyriau, todėl jis jūsų nekenčia. Atsiminkite žodžius, kuriuos jums sakiau: „Tarnas ne didesnis už savo šeimininką!" Jei persekiojo mane, tai ir jus persekios; jeigu laikėsi mano žodžio, laikysis ir jūsų. Bet visa tai jums darys dėl mano vardo, nes jie nepažįsta To, kuris mane siuntė.
Jono 16, 33: Aš jums tai kalbėjau, kad manyje turėtumėte ramybę. Pasaulyje jūs turėsite priespaudą, bet būkite drąsūs: Aš nugalėjau pasaulį!

Laiške žydams rašoma, kad Dievas leidžia mums kentėti, sirgti, patirti netektis ir tragedijas, kad išmoktume tam tikrų dalykų. Taigi kentėjimas  -  ne bausmė, o pamoka. Ir iš viso, pašaukimas kentėti yra Dievo būdas elgtis su mumis kaip su savo vaikais. Tai lyg mūsų žymė, kuri reiškia, kad esame Jo. Jei vengiame kentėjimų, esame lyg nesantuokiniai vaikai.

Ir visa tai nė kiek nesumenkina Dievo vaiko kentėjimų, atvirkščiai - tik iškelia juos. Bet labai svarbu, kad Kristui tai rūpi. Jis verkia dėl mūsų ir su mumis, nes Jis supranta mūsų kančias. Jis pats ir siunčia jas mums, nes žino, kad tai reikalinga mūsų būsimai gerovei. Kad pamatytume tą būsimą naudą, turime palyginti savo dabartinius kentėjimus su malonumais amžinybėje. Ir štai Paulius deda svarstykles priešais mus, ir mes dabar turime išpręsti tikėjimo uždavinį. Turime palyginti kentėjimų ir amžinybės svorį.

Neįmanoma paprasčiausiai palyginti dabartinio liūdesio su džiaugsmu, kuris tuoj ateis. Beje, Jėzus ištvėrė kryžiaus kančias, nes žinojo, kad po to Jo laukia džiaugsmas. Mes turime dažnai apie tai pamąstyti. Taigi, Romiečiams 8,18 Paulius pradeda žodžiais „aš manau". Graikiškai tai skambėtų „aš susumuoju" -  Paulius šioje vietoje vartoja matematinį terminą sumai apskaičiuoti. Taigi ant vienos svarstyklių lėkštelės padėkime visus šiandieninius kentėjimus, o ant kitos -  būsimąją šlovę.  Dabar pabandykime apskaičiuoti svorių skirtumą. Argi mūsų kančių svoris nėra toks menkas, kad neverta nė lyginti? Kai tikintysis numiršta, tuo momentu prieš jį prasiveržia visas grožis, neišreiškiamas džiaugsmas, pasigėrėjimas ir sielos ekstazė -  ir visa tai yra taip didinga, tikra ir amžina. Šie dalykai yra tokie „sunkūs" prieš tai minėtose kančių ir amžinybės  svarstyklėse, kad net ir didžiausi šio pasaulio kentėjimai yra palyginti lengvi.

Visa kūrinija laukia būsimosios šlovės
Ši mintis turėtų paskatinti mus trokšti amžinybės. Kad ir kaip keistai tai skambėtų - ne tik mes trokštame ir laukiame amžinybės, bet ir visa kūrinija, sako apaštalas. Dauguma mūsų pamena pirmuosius skrydžius į kosmosą. Pirmieji kosminiai laivai „Apollo" turėjo pagalbines raketas, kuro bakus ir kitokių priedų, kurie turėjo būti išmesti, kai ta maža kapsulė su astronautais pateko į orbitą. Kai kurie žmonės panašiai mąsto ir apie amžinybę. „Vis tiek viskas sudegs ir pražus" - galvoja. Taip mąstydami labai nuvertiname kūriniją.

Bet Paulius juk kalba apie kūriniją, kuri nekantriai laukia amžinybės. Originalo kalba žodžiai „nekantriai laukti" yra kilę iš frazės „ištempti kaklą". Aš puikiai suprantu šią frazę. Mano ūgis - tik 178 cm. Kai tenka stovėti minioje, kas nors, bent dviem coliais aukštesnis, būtinai atsistoja priešais mane. Kažkoks Merfio dėsnis. Taigi man tenka ištempti kaklą, kiek tik galiu, visaip stiebtis ir sukioti galvą, net pašokinėti, kad bent ką nors pamatyčiau. Būtent taip ir daro visa kūrinija. Ji ištempusi kaklą bando pamatyti, kas tuoj įvyks.  O dabar  - įdomioji dalis. Mes galvojame, kad tas įvykis yra Jėzaus atėjimas, ir mes esam teisūs,taip mąstydami. Bet Biblijoje rašoma šiek tiek kitaip. Ten rašoma, kad kūrinija šokinėja iš nekantrumo ir tempia kaklą, kad pamatytų Dievo sūnų apreiškimą. Mes, tikintieji, būsime pakeisti, permainyti, išlaisvinti - būtent to su nekantrumu, ilgesiu ir virpuliu, užgniaužusi kvapą laukia kūrinija. Kodėl? Nes kai mes būsime išlaisvinti, visa kūrinija bus taip pat išlaisvinta ir pakeista!

Kai pirmieji tyrinėtojai atvyko prie Šv. Lauryno upės, ji buvo pilnutėlė žuvų. Įsivaizduokit! Šiandien Šv. Lauryno upė tėra laivų kelias be jokios gyvūnijos. Tai tik šešėlis to, kas buvo. Ir jei klausysit atidžiai, išgirsit, kaip Šv. Lauryno upė dejuoja. Tai yra lyg paveikslas pasaulio prieš nuodėmę ir po jos. Pasaulio, kuris pulsavo energija ir gyvybe, ir iš kurio šlovės teliko šešėlis.

Kaip gi tai atsitiko? Biblijos eilutėje, kuria remiamės, rašoma, kad kūrinija buvo pajungta tuštybei. Iš tikrųjų kūrinijos nevaisingumas ateina iš Dievo rankos. Dievas, kuris pasakė, kad Jo sukurta kūrinija yra gera, taip pat sutvėrė tokį pasaulį, kuriam reikia kryžiaus, Gelbėtojo, atpirkimo. Tas pats Viešpats prakeikė kūriniją po žmogaus nuopuolio. Ir tas pats Viešpats ją išpirks.

Perspektyvos poreikis
Kodėl visi šie dalykai tokie svarbūs? Tai svarbu, nes, išskyrus tikėjimą, visos kančios,blogis, tuštybė ir nusivylimai tėra tik beprasmiai mirties ženklai. Bet Kristuje, kentėjimai nėra tik bergždžias riksmas tuščioje visatoje.Greičiau tai yra sodrus pranašaujantis šauksmas, įžanga ateinančiam džiaugsmui, gyvenimui, laisvei ir pilnatvei.

Kažkada seniai skaičiau apie neįprastą produktą - „skonių purškiklį", kuris taip ir neišpopuliarėjo. Žmonės, kurie laikėsi dietos, bet mėgo riebius skanėstus, galėjo užsipurkšti ant liežuvio šiek tiek ledų, arba pyrago, arba, pavyzdžiui, šokolado skonio.Šio produkto idėja buvo tokia: gali paragauti skanumynų, jų nevalgydamas. Teoriškai, vien jau paragavimas turėtų patenkinti smaližių. Bet mane asmeniškai šokolado skonis ant liežuvio verčia įsilaužti į šokolado fabriką ir taip patenkinti apetitą. Paragavęs kokio nors skanaus patiekalo, niekada nesakau „gana". Paragavimas tik sužadina mano apetitą.

Panaši idėja perteikiama Romiečiams 8,23. Žinoma, žodis, vartojamas Romiečiams 8,23 yra ne „paragavimas", bet „pirmavaisis". Aš gretinu šiuos du žodžius norėdamas kuo paprasčiau paaiškinti šios eilutės mintį. Senajame Testamente „pirmavaisiai" reiškė auką Viešpačiui. Pačioje derliaus užderėjimo pradžioje, žmogus, norėjęs pagarbinti Dievą, surinkdavo pirmavaisius iš savo laukų ir paaukodavo juos Dievui - tikėdamas, kad derlius bus gausus. Taigi, taip pat yra su Šventąja Dvasia, veikiančia mūsų gyvenimuose. Tai lyg pirmavaisis, lyg rankpinigiai  arba  paragavimas to gausaus derliaus su pertekliumi, kuris dar laukia ateityje. Jau dabar Šventoji Dvasia ruošia mus būsimajai šlovei. Ji suteikė mums gyvenimą ir ramybę, jėgą nugalėti nuodėmę savo gyvenimuose, ir užtikrinimą, kad būsime įsūnyti. Ir visa tai tik pradžia! Dievo žmonės dejuoja - su džiaugsmu ir lūkesčiu - kol gausime visa, kas pažadėta. Pagundymas užmiršti būsimąją šlovę yra nuolatinė grėsmė, kuriai pasiduoda daugelis krikščionių.

Vis dėlto Romiečiams 8,18-25 Viešpats ragina mus kantriai laukti tos šlovės valandos. Ir... Jei dar nežinojote to - tai ir yra mūsų kentėjimų ir sielvartų priežastis. Dievas nenori, kad viltumėtės žemiškais laikinais dalykais. Dievas kviečia savo vaikus ilgėtis ir nekantriai laukti amžinybės, kad nepraleistumėte gyvenimo kaupdami žemiškus turtus. Tuomet dabartiniai mūsų kentėjimai ir sielvartai atrodys lengvai ištveriami ir trumpalaikiai, palyginus su amžinybe.

Vertė Augustė Žebuolytė, straipsnis skelbtas http://thegospelcoalition.org