Dvasinė taisyklė: karšta krosnis, šaltas kaminas

O mes gavome ne pasaulio dvasią, bet iš Dievo einančią Dvasią, kad pažintume Dievo mums suteiktas dovanas. (1 Korintiečiams 2, 12)

Krikščionių bendrystėje derėtų vengti dviejų kraštutinumų – šaltos širdies ir karštos galvos! Karšta galva, sakyčiau, iš šių dviejų kraštutinumų pavojingesnė ir pridaro daugiau žalos.

Žmogaus širdis iš prigimties yra eretiška. Kol nėra Rašto pamokyta ir viduje gyvenančios Dvasios apšviesta, kūnišką užsidegimą ji gali nesunkiai supainioti ir palaikyti Dvasios įkarščiu, o perkaitusios vaizduotės kibirkščiavimą – tikros Dievo šlovės spindesiu.

Galima nedvejojant pasakyti, kad ugnies niekada nebus per daug, jei tai tikra ugnis iš Dievo, kaip ir nebus per daug šalto, blaivaus vertinimo religiniais klausimais, jei tas vertinimas Dvasios pašventintas. Iš visų Dvasios dovanų bene praktiškiausia ir naudingiausia tokiomis kritinėmis akimirkomis yra dvasių skyrimo dovana. Dvasines dovanas reikia branginti ir visa širdimi, karštai jų siekti.

Žmogaus prakaitas nieko negali pridėti prie Dvasios darbo, ypač jei tas prakaitas liejasi dėl nervinės įtampos. Net ir karščiausia Dievo ugnis yra gaivi, vėsinanti, kai prisiliečia prie atpirkto intelekto. Ji verčia širdį liepsnoti, o samprotavimui suteikia ramaus šaltumo.

Meilei leiskime liepsnoti vis karščiau, o kiekvieną veiksmą apgalvokime ir įvertinkime, remdamiesi ramia išmintimi. Ugnis turi pasilikti krosnyje – kur jai ir vieta. O kokia nauda iš perkaitusio kamino? Perkaitęs kaminas gal kurį laiką ir kels daug džiūgavimo, tačiau galiausiai visą namą dūmais paleis. Laikykimės taisyklės: karšta krosnis, šaltas kaminas.

/A. W. Tozer/

 https://www.facebook.com/gyviejisaltiniai.lt/

 

Bendrinti: