Dvasinis statinys

„Jei gyvename Dvasia, tai ir elkimės pagal Dvasią.“ (Gal 5,25)
 

Mūsų šventąjį tikėjimą sudaro du pagrindiniai dalykai: gyvenimas tikėjimu ir elgesys pagal tikėjimą. Tai suvokęs žmogus jau turi neblogą teologinį išmanymą, nes šios tiesos yra pamatinės. Nėra tikro tikėjimo be tikro dievotumo; kaip niekuomet nerasi tikro, švento gyvenimo, neįsišaknijusio į gyvą tikėjimą Kristaus teisumu. Vargas tiems, kurie siekia vieno, neieškodami kito! Kai kurie tiki, bet užmiršta šventumą, jų teologinės žinios labai gilios, bet juos apima didelis pasmerkimas, nes jie tiki, bet nesilaiko to, kuo tiki. Kiti siekia šventumo nesilaikydami tikėjimo, lyg senovės fariziejai, kuriuos Viešpats vadino „pabalintais antkapiais“. Mes turime tikėti – tai yra pamatas, bet taip pat turime siekti šventumo, nes tai – statinys. Kokia žmogui nauda iš pastato, kuris audros metu griūva? Ar įmanoma jame pasislėpti? Žmogui reikalingas namas su pamatais, kad apsaugotų jį per audras. Taip pat ir mums reikia dvasinio statinio, kuris guostų mus, kai iškils abejonių. Nestatyk švento gyvenimo be tikėjimo: toks namas nesuteiks tau ilgalaikės pastogės, nes nebus pastatytas ant uolos. Te tikėjimas ir gyvenimas būna statomi drauge, jie yra lyg dvi laivo atramos, stiprinančios viena kitą; tai padarys mūsų tikėjimą ilgaamžį. Tai laimina kaip saulės skleidžiama šiluma ir šviesa. Tai lyg dvi šventyklos kolonos, simbolizuojančios šlovę ir grožį. Tai dvi malonės šaltinio srovės, du šventos ugnies žibintai, du alyvmedžiai, laistomi iš dangaus. Viešpatie, atgaivink šiandien mūsų širdis, ir te mūsų elgesys pašlovina Tave.

 

C. H. Spurgeon „Rytas ir vakaras. Kasdieniai skaitiniai“.

Bendrinti: