.jpg)
„Jei sakome, kad neturime nuodėmės, – klaidiname patys save, ir nėra mumyse tiesos.“ 1 Jn 1, 8
Pateisindami savo darbus ir užglaistydami nuodėmes darome sau meškos paslaugą.
Vieną dieną mano duktė Andrėja įsismeigė rakštį į pirštą. Nuvedžiau ją į vonią ir iš spintelės paėmiau pincetą, tepalą ir pleistrą.
Jai nepatiko tai, ką pamatė: „Tėti, man reikia tik pleistro“.
Kartais mes visai tokie, pat kaip Andrėja. Ateiname pas Kristų su savo nuodėme, bet mums tereikia, kad ją uždengtų. Norime išvengti gydymo. Norime paslėpti nuodėmę. Bet kažin ar Dievas, net ir didžioje savo malonėje, ims gydyti tai, ką mes slepiame.
Kaip Dievas pagydys tai, ką mes slepiame?
Kaipgi Jis palies tai, ką mes uždengiame?
Iš Max Lucado knygos „Malonė šiai akimirkai“
