Pakelk akis į Viešpatį, pavargęs piligrime...

...Širdis diktuoja – aš rašau,
Gyvenime, tau savo šiltą laišką.
Galbūt jau daug ką pamiršau,
gal daug kas man yra neaišku,
bet daug, kiek daug tau noris pasakyt,
suspėti padėkot ir pasidžiaugti
šviesių akimirkų lietum,
kuris gaivino ir padėjo augti,
suspindusia vilties šviesa
ir vakarais tylios ramybės.
Bet negaliu aš nedėkoti
ir už dyglius (ant jų blizgėjo man rasa),
už akmenuotą kelią ir nelygų,
ir už ledinį dvelksmą skausmo naktį...
Tebūna Viešpaties šventa valia,
bet, jei ko nors turiu netekti,
tiktai paties brangiausio neatimk –
gyvybės siūlo nenutrauki,
tesieja jis mane su mylinčiom širdim,
prašau, jei galima, palauki.
Kaip aš be jų? Jos be manęs?
Mums vienas kito šitaip reikia...
Prašau, Gyvenime, palauk,
dar vieno rytmečio šviesaus sulaukti leiski –
nespėjau saule, pievom, artimaisiais atsidžiaugt,
ne viską spėjau dar nuveikti,
ne viską pasakiau dar tau,
dar savo laišką tau rašau...

 

* * *

...Tavęs aš tyliai, Viešpatie, maldauju:
padėki, kad džiugiai iš naujo
ieškočiau ne tik sau paguodos,
bet guosčiau tuos, kam dienos juodos,
nebūčiau mokytojas išdidus,
o mokyčiaus kaip mokinys 
Tavasis nuolankus.
Tu, Viešpatie, tarei: „Palaimingiau dalinti,
pagelbėti kitam nei imti“.
Mes atiduodami turtėjam.
Tu mūsų nuodėmes atleidi, Tėve,
kai priešams mes atleidžiame kaltes.
Tik taip, tik taip gyvent privalom mes:
pamiršdami save, Tave surandam,
palikę nuodėmę, ateinam pas Tave, 
mūs Tėvą brangų,
su Kristumi save kryžiuojam,
prisikeliam gyventi amžinajam Rojuj.

 

„Nesakyk, Viešpatie, kad noriu pernelyg daug: tik guosti ir būti paguostas, suprasti ir būti suprastas, mylėti ir būti mylimas. Svarbu atiduoti lygiai tiek, kiek gauni; atsisakyti tiek, kiek randi, atleisti taip pat, kaip atleidžiama tau.“ (Pranciškus Asyžietis)

* * *

...Dažnai ilgiuosi Edeno ramybės,
padangės, kurios netemdys abejingumo pilkuma, 
kur saule gėrisi netrypiamas želmuo sudygęs, 
kur nesudūžta paukščio giesmės, sielos tyluma...

Bet Žemėje džiaugiuos Dangaus anonsais – 
laukų ramybe, žaluma švelnia
ir miško žemuoge raudona, žvirblio posmais, 
pakelėje pražydusia baltąja ramune,

ir Viešpaties kantrybės vandenynais, 
Jo meilės ir gerumo atšvaitais –
jie brangesni nei auksas grynas, 
jais nušviesti kelionės žemiškos takai.

Pakelk akis į Viešpatį, pavargęs piligrime, – 
mums ašarų pakalnėj reikia daug jėgų... 
Tikėjimo šaknim įaukim į Dangaus arimą, 
o pailsėsim Edeno sode – po daugelio vargų. 

 

„Geriausias būdas padrąsinti save – tai padrąsinti ką nors kitą“. (Markas Tvenas)

 

https://www.facebook.com/IeskauDievo/

 

 

Bendrinti: