.jpg)
„Viešpats tarė: „Išeik ir atsistok ant kalno prieš Viešpatį“. Viešpats praėjo, ir didelė bei smarki audra, ardanti kalnus ir trupinanti uolas, buvo priešais Viešpatį. Bet audroje nebuvo Viešpaties. Po audros drebėjo žemė, bet Viešpaties nebuvo žemės drebėjime. Žemės drebėjimui praėjus, pakilo liepsnos, bet ir liepsnose Viešpaties nebuvo. Tada pasigirdo tylus ramus balsas.“ (1 Kar 19, 11-12)
„Tylos įsčios“
Ne viesule, ne žaibuose,
ne karštuose ginčuose
ar subtiliuose samprotavimuose gali surasti Jį,
bet tyliame balse, skambančiame tylos įsčiose. Todėl
tylėk.
Tetyli praeitis.
tenelieka tuščių apgailestavimų, paleisk praeities
nesėkmes, kartėlį,
nesmerk savęs, kitų.
Te visa tyli.
Liaukis ir žinok. Nurink ir stebėk.
Užmerk savo proto akis, kad galėtum išgirsti tai,
ko kitaip neišgirstum, kad sužinotum tai,
ko kitaip nesužinotum.
Pasiduok Jo ilgesingai meilei,
laikydamasis tik Jo ir nieko kito.
Kad galėtum įžengti į amžinąją tylą ir susitikti su Juo.
Ir jei tyloje Jis neatsako, vis vien yra čia.
Jo tyla – tai meilės tyla.
Todėl lauk kantriai ir nuolankiai.
Gera tyliai laukti Jo ateinant.
Iš Benignus O‘Rourke knygos „Tylos malda“
