Prieš kelerius metus pietavau su vienu žmogumi, su kuriuo buvome ką tik susipažinę. Kažkodėl jis man atsivėrė ir papasakojo apie girgždančią santuoką. Paklausus, kokią vietą jo santuokoje turi Dievas, vyro veidas paniuro ir jis atkirto: „Netikiu Dievu ir nenoriu kalbėti apie religiją.“
Nenorėdamas pernelyg spausti, atsižvelgiau į jo nusistatymą ir toliau kalbėjau apie jo santuoką daugiau Dievo neminėdamas. Jis vėl mane pertraukė, pakartodamas, kad netiki Dievu, ir nenori, kad jam primesčiau religiją. Sumišęs nutilau, tada vėl atnaujinau pokalbį su dar tvirtesniu apsisprendimu neminėti Dievo. Jis trečiąkart išpyškino: „Nenoriu kalbėti apie Dievą. Aš netikiu Dievu!“
Galiausiai susivokiau. Juk iš tikrųjų tas sužeistas žmogus geidė pakalbėti apie Dievą. Kadangi temos jis nepakeitė, atsargiai užklausiau: „Papasakok man apie tą Dievą, kurio netiki.“ Jis džiaugsmingai sutiko ir atsakė, kad netiki Dievu, kuris yra piktas, tik ir tyko, kaip pričiupti prasižengėlius, ir su malonumu siunčia žmones į pragarą.
Šįkart aš jį pertraukiau: „Labai įdomu. Tokiu Dievu netikiu ir aš.“ Jis pažiūrėjo sumišęs. „O aš maniau, kad jūs – pastorius.“ Pamatęs vos pravertas sielos duris, paaiškinau: „Aš tikiu gerą Dievą, kuriam rūpi kiekvienas asmeniškai. Mano Dievas taip pamilo pasaulį, kad panoro atsiųsti savo Sūnų Jėzų, kad Jis mirtų už mus. Aš tikiu Dievą, kuris jus myli labiau, nei išvis galite įsivaizduoti.“ Vyriškis liūdnai pažvelgė į mane, aiškiai nešdamas sunkią dvasinio skausmo naštą. Netrukus tarė: „O, kad aš tikėčiau tokiu Dievu, kaip tu.“
Šio atviro žmogaus žodžiai išreiškė kasdien daugelio mūsų nebyliai išgyventą tikrovę. Visą gyvenimą girdėjau sakant: „Dievas tave myli.“ Šiuos žodžius matydavau ant buferio lipdukų, girdėjau per pamokslus ir krikščioniškos radijo stoties transliuojamose dainose. Viena – girdėti ausimis, o kita – suprasti širdimi.
Daugeliui krikščionių ateistų sunkiausia suprasti, kad tikėjimas Dievu automatiškai nesibaigia tikėjimu – nuoširdžiu įsitikinimu širdyje, kad Dievas mus myli. Kad ir kaip keista, mūsų netikėjimas nebūtinai yra abejonė, ar Dievas gali mylėti žmones, ar tikrai juos myli. Mums, krikščionims ateistams, paprasta patikėti, kad Dievas myli kitus. Mes tiesiog nesuvokiame, kaip ir kodėl Jis turėtų mus mylėti. Mes slapiame nuo kitų tikrą savąjį aš, kad būtume tikri, jog mūsų neatstums. O juo labiau slepiamės nuo Dievo! Juk Dievas nieku gyvu nemylėtų tokio neverto ir pikto, kaip aš.
Nepelnyta meilė
Susituokę su Eime iš pradžių nusipirkome nediduką 1910 m. statybos namuką. Visame name buvo tik dvi spintos, panašios į batų dėžę, – vietos užteko pakabinti tuzinui marškinių, bet nebeliko vietos pakabinti svečių paltams, siurbliui paslėpti ar šuns ėdalo maišui. Laimei, viską galėjome laikyti rūsyje, tam jis puikiai tiko iki pirmosios audros ir didžiulės liūties.
Nekilnojamojo turto agentas pamiršo paminėti, kad kelis kartus per metus rūsį apsemia. Tai, deja, sužinojome, kai vieną dieną per smarkią liūtį grįžome namo. Lietus pylė ne tik kaip iš kibiro, atrodė, kad visi dangaus langai atsivėrė. Lijo apie valandą, parvažiavę pamatėme, kad rūsys apsemtas – beveik metras vandens. Mūsų nelaimei, brangus mūsų turtas atliko kempinių vaidmenį.
Puoliau į srautą ir panirau į vandenį iki juosmens. Saugiai stovėdama ant laiptų ir spoksodama Eimė paslaugiai priminė, kad ankstesni savininkai rūsyje paliko drenažinį siurblį. Prisiminiau jį matęs, apgraibomis ieškojau tol, kol radau jį ir jo laidą. (Ar suprantate, kuo tai gali baigtis?) Dairydamasis rozetės, tiesiai virš galvos pastebėjau tabaluojantį ilgintuvo galą. Stovint iki juosmens vandenyje, abiejose rankose laikant po laidą, man blykstelėjo „išganinga mintis“: jei juos labai greitai sujungsiu, manęs gali ir nenutrenkti.
Dvi metalines siurblio laido jungtis įkišau į atitinkamą ilgintuvo lizdą. Įvykus sujungimui jau buvau kitoje plotmėje. Kūnas tapo laidus milijardų milijardams mažulyčių elektronų – atviras kanalas laidais tekančiai elektros srovei. Verianti elektros iškrova sužadino tam tikrus neuronus smegenų kalbos centre, kur buvo saugomas ilgai nevartotas labai blogas žodis. Po kelių milisekundžių elektros srovės jėga išstūmė keiksmažodį ant mano liežuvio. Prisimenu, pažvelgiau į žmoną, ir jos veide pamačiau siaubą. Jos vyras, pamokslininkas, ką tik išspjovė keiksmažodžių keiksmažodį. Be to, ji neabejojo, kad tai paskutinis jo žodis.
Akivaizdu, kad išgyvenau iki kitos dienos. O siurblys suveikė. Tačiau toji akimirka sukrėtė mane įvairiomis prasmėmis. Kaip iš vienos širdies, kuri byloja apie Kristaus meilę bei garbę, sykiu gali išlįsti tokia nešvankybė? O dar svarbiau, kaip Dievas gali mylėti tokį baisuoklį kaip aš? Gal jums atrodo, kad tai niekis! Ir jūs teisūs. Aš pridariau daug baisesnių dalykų. Bet tai ankstesniame gyvenime. Dabar aš buvau pastorius. Aš buvau ką tik vedęs ir visaip stengiausi sau įrodyti, kad esu vertas Eimės meilės. Taip pat ir Dievo.
Dėl savo nuodėmingumo jaučiausi baisiai ir toli nuo Dievo. Viską praradęs Jobas tarė: Buvau girdėjęs gandus apie Tave, bet dabar mano akys mato Tave; todėl gėdijuosi visko, ką esu pasakęs, ir atgailauju dulkėse ir pelenuose (Job 42, 5–6). Ar kada panašiai jautėtės? [...] Tikėti, kad Dievas mus myli, mums neleidžia ne tik gėdos jausmas, bet ir menkumo jausmas.
Kai krikščionis ateistas pažvelgia į pasaulį – badą, sausrą, epidemijas, AIDS, karus, skurdą, prekybą žmonėmis, genocidą, stebimės, kodėl Dievas turėtų mylėti tokius menkus žmogelius kaip mes. Šioje planetoje gyvena šeši milijardai žmonių, kaip Dievas sykiu gali visus mylėti? Regis, tai neįmanoma, jau nekalbant apie tai, kad Dievas tikriausiai ir greičiausiai rūpinasi kur kas svarbesniais dalykais.
Pasirodo, kad Biblijoje ne vienas kovojo su panašiu savo paties menkumo jausmu. Kai Dievas paprašė Mozės išvaduoti Jo tautą iš vergijos, tas atsakė: Kas aš toks, kad galėčiau eiti pas faraoną ir net išvesčiau izraelitus iš Egipto? (Iš 3, 11).
Tą patį klausimą uždavė ir karalius Dovydas, Biblijoje vadinamas vyru pagal Dievo širdį: Kas esu aš ir kas mano tauta, kad mes galime taip dosniai aukoti Tau? (Met 29, 14). Kai Viešpaties angelas paragino Gideoną susiremti su midjaniečiais, tas tučtuojau pateikė savo neįspūdingą gyvenimo aprašymą, kad įrodytų, jog užduotis ne pagal jo jėgas. Savimi nepasitikintis karys atsakė: Prašau atleisti, mano Viešpatie, bet kaip aš galiu išgelbėti Izraelį? Žiūrėk, mano kiltis menkiausia Manase, o aš jauniausias savo tėvo namuose (Ts 6, 15–16).
Jei ko ir galime pasimokyti iš šių pasakojimų, tai to, kad mes ne vieni manėme esą nepakankamai geri ar nepakankamai svarbūs, kad mus mylėtų Dievas.
Tik susilaukęs daugiau vaikų pradėjau suprasti, kaip Dievas gali vienodai mylėti tokią daugybę žmonių. 1994 m. gimė mūsų pirmagimė Keitė. Vos tik nusišypsojusi Keitė apvyniojo mane aplink savo mažąjį pirštelį – klasikinė tėvelio dukrelė. Kai sužinojome, kad laukiamės antrosios dukrelės, prisimenu, svarsčiau, ar antrąją mylėsiu taip pat kaip pirmąją. Atrodė neįmanoma. Tada gimė Mandė. Daugeliu atžvilgių ji – Keitės priešingybė, bet vis dėlto aptikau, kad turiu meilės ir jai. Ją myliu tiek pat kiek Keitę, tik kitaip. Po trejų metų gimė Ana. Ir vėl radau nepanaudotą meilės šaltinį, apie kurį nieko nežinojau. Tas pats buvo gimus Semui, vėliau Stivui ir galiausiai Džojei. Dievas davė mums šešis labai skirtingus vaikus. Aš juos visus myliu vienodai ir kiekvieną kitaip.
Būtent taip jus myli Dievas. Jūs – vienas iš Jo vaikų. Jis kaip pametęs galvą dėl jūsų. Nieko negalite padaryti, kad Dievas dar labiau jus pamiltų. Ir nieko negalite padaryti, kad Jis mažiau jus mylėtų. Meilė – net tai, ką daro Dievas. Ji – Dievo esybė. O dėl savo esybės Jis ir myli jus. Baigta!
Meilė iš aukštybių
Krikščionys ateistai tiki Dievą, tiki net ir tuo, kad Dievas myli žmones, bet visada kitus – ne tokius nuodėmingus ir daug svarbesnius.
Tikrai norėdami įveikti tokias mintis privalome suprasti, kas yra Dievas. Pasak 1 Jn 4, 8, Dievas yra meilė. Vadinasi, Dievas nesirenka, ką mylėti, – negali! Dievas yra meilė, o mes – kiekvienas iš šešių milijardų nuodėmingųjų ir nevertųjų atskirai – esame mylimi.
Tokia tiesa viską apverčia aukštyn kojomis.
Kaip keista... Kaip prieštarauja viskam, ką mes, suaugusieji, manome apie save ir Dievą. O dar keisčiau, kad Dievas pirmas mus pamilo. Mes dar net nežinojome apie Dievo būtį, o Jis jau mus mylėjo. Tokia intensyvi meilė aprašyta Rom 5, 8: O Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai. Prisiminkite 139 psalmę, iš kurios sužinome, kad Dievas pamilo mus, kai dar buvome motinos įsčiose. Prisiminkime sūnų palaidūną: gėdos apimtas jis slinko namo ir vos pakėlęs akis pamatė, kad mylintis tėvas jau bėga jo link (Lk 15, 20). [...]
Dievo meilės niekaip neužsitarnausime. Mes jau ir visad mylimi tik todėl, kad Dievas mus sukūrė, o Jis myli visus savo kūrinius. Mes nieko negalime padaryti, kad Dievas mus dar labiau pamiltų, bet ir nieko, kad Jis mus mažiau mylėtų.
Meilės apgaubti
Jei nusidėję jautėtės nutolę nuo Dievo, jūs toks ne vienas. Tačiau nepamirškite 1 Pt 4, 8 tiesos: [...] meilė uždengia nuodėmių gausybę. Kad ir ką padarėte, Dievo meilė ir atlaidumas pranoksta net ir pačią didžiausią jūsų nuodėmę.
Kai pagaliau suprantame, kad Dievas iš tikrųjų mus myli, viskas keičiasi. Kai mes mylimi, širdies durys atsiveria nuplėšdamos spynas bei sklendes, laikiusias mus atskirtus ir vienišus.
Prieš atrasdamas Dievo meilę, buvau dažnas svečias baruose, todėl nutariau ten apsilankyti ir pasidalinti Jo meile su kitais. Pamačiau, kad išgėrusiems žmonėms iš tikrųjų patinka kalbėtis apie Dievą. Jie visi mane mėgo ir nuolat lemendavo: „Seni, tu man patinki.“
Vieną vakarą prie baro gėriau vandenį ir šnekučiavausi su vaikinu, kuris buvo padauginęs alaus. Nors jis buvo girtas, tarp mudviejų užsimezgė išties prasmingas dvasinis pokalbis. Vaikinas paprašė išeiti į lauką. Taigi šnekantis nereikėjo perrėkti muzikos. Išėję į gatvę susidūrėme su gatvės pamokslininku, kuris mojavo rankomis ir rėkalojo stovėdamas ant priekabos. „Koks Dievas geras, – pagalvojau, – atsiuntė pastiprinimą.“
Deja, tas pamokslininkas taip negalvojo. Jis ištiesė kaulėtą pirštą tiesiogiai į mane ir sušuko: „Jaunuoli, tu eini į pragarą!“ – ir toliau spjaudėsi pasmerkimais. Mano girtas draugužis tam nepritarė ir įtūžo. Įkaitęs nuo alkoholio ir meilės užšoko ant priekabos, puolė Dievo liudytoją ir tvirtai užspaudė jam gerklę. Kaip tik tada mane ir užvaldė panteriški refleksai. Aš instinktyviai nėriau į peštynes ir juos išskyriau. (Pagaliau pravertė karate pamėgdžiojimo prieš veidrodį įgūdžiai.)
Kaip fejerverkas šauna į dangų, taip sprogo ir mano pamišęs girtas draugužis. Kažkokiu neįprastu pykčio, skausmo, nusivylimo ir pasibjaurėjimo deriniu jis išliejo slopinamą dvasinį skausmą. „Matai? Dievas manęs nemyli. Jis negalėtų manęs pamilti. Aš ne toks geras. Tu – geras. Jei tas pamokslininkas mano, kad tu eini į pragarą, tai juo labiau aš. Dievas niekada nepamils to, kuris toks baisus, kaip aš!“
Aš supratau jo skausmą. Visai neseniai pats jį jaučiau. Pabandžiau įtikinti, kad Dievas jį myli. Pacitavau Šventojo Rašto vietų, papasakojau istorijų, net pasiūliau pasimelsti. Jis ryžtingai pasipriešino visoms mano pastangoms. Pagaliau supratau, kad Dievas ragina mane imtis kitokios taktikos.
„Na, matyt, tu teisus. Dievas myli visus kitus, bet tavęs turbūt nemyli.“ Įkaušęs draugužis užsikirto: „Na... gal vis dėlto Dievas mane myli?“ [...] Tas girtas, palūžęs jaunuolis galiausiai įtikino save besąlygine Dievo meile ir pats atėjo pas Kristų.
Dievas yra meilė ir myli mus visus, kiekvieną atskirai kiekvieną gyvenimo akimirką. Dievo meilė ne kaip tie burtai, kuriuos pasitelkdavo mano sesuo su savo draugėmis iš jaunesniųjų gimnazijos klasių, kai svajodavo apie kokį mielą joms patikusį vaikinuką. Jos nusiskindavo ramunę ir skabydamos žiedlapius kartodavo: „Myli – nemyli. Myli – nemyli.“
Kai diena darbe praeina gerai, sakome: „Dievas mane myli“, o netekę kantrybės: „Dievas manęs nemyli.“ Padėjome stokojančiam – Jis mane myli. Praėjome pro stokojantį – Jis manęs nemyli. Labai gerai parašėme chemijos kontrolinį – Jis mane myli. Pabėgome iš ispanų kalbos pamokų ir pragulėjome baseine – Jis manęs nemyli.
Savo meilės sode Dievas augina ramunes tik su vienu žiedlapiu. Dievas mus myli, nes Dievas yra meilė. Tąvakar prie baro mano draugužis pirmą kartą suprato, kad, nepaisydamas begalės jo ydų, Dievas vis tiek jį myli.
Meilės įvertinimas
Dievo meilė ne tik uždengia netinkamus mūsų pasirinkimus, bet ir leidžia pasijusti reikšmingiems. Pasaulyje, kuriame tiek daug žmonių ir tiek daug problemų, kiekvienas vis tiek esame Dievo mylimas, kiekvienas savitai ir daug labiau nei mylimas žmogaus.
Gyvenimas daugelį išmokė manyti, kad meilė yra laikina ir sąlyginė. [...] Neseniai sėdėjau su pora, kuri sėkmingai išaugino tris vaikus, jau baigusius koledžą, ir negalėjo suvokti, kaip reikės sutarti dabar, ištuštėjus lizdui. Sėdėdama priešais vyrą, su kuriuo išgyveno dvidešimt aštuonerius metus, žmona abejingai tarė: „Aš jo nebemyliu.“
Dievo meilė kitokia. Dievo meilė pastovi ir nekintanti. Jeremijo 31, 3 Dievas pasakė: Amžina meile Aš pamilau tave, todėl nesiliauju tau reikštis ištikimąja meile. Žmogus šiandien myli, o rytoj palieka, bet Dievo meilė niekada nesikeičia. Kaip tik todėl jūs visada būsite brangus ir reikšmingas žmogus.
Laiško romiečiams 8, 38–39 eil. apaštalas Paulius rašo: Aš juk esu tikras, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei dabartis, nei ateitis, nei galybės, nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje. Apaštalas aprėpia viską – niekas negali mūsų atskirti nuo Dievo meilės.
Evangelijos pagal Luką 15 skyriuje sakoma, kad Jėzus bičiuliavosi su muitininkais ir nusidėjėliais, o tai didžiai piktino savo teisumu pasitikinčius fariziejus. Norėdamas, kad tie suprastų, kodėl Jis pasirinko bičiuliautis su tokiais žmonėmis, Jėzus pasakė jiems tris Dievo meilę iliustruojančius palyginimus (apie devyniasdešimt devynias avis ir vieną pasiklydusią, apie našlę, pametusią dešimt drachmų, ir sūnų palaidūną). [...]
Visi palyginimai turi bendrą bruožą – suradę ieškomą dalyką, ieškotojai iš džiaugsmo iškeldavo puotą, o savo draugams, kaimynams, artimiesiems sakė: „Radau tai, ką buvau pametęs!“
Spėkite. Jūs ir esate tas rastasis. Dievas jus taip myli, kad norėdamas išgelbėti ieško jūsų tamsią audringą naktį. Jis apverčia visus baldus ir atitraukia visus kilimus, kad tik jus rastų. Dievas
kasdien laukia, kada grįšite namo, ir, vos pamatęs horizonte taškelį, bėga jūsų link plačiai išskėtęs rankas ir džiaugsmingai šypsodamasis.
Išdrįskite Jn 3, 16 išdėstytą tiesą pritaikyti sau: Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.
Kodėl Dievas turėtų tave mylėti? Todėl, kad Dievo esybė – meilė.
Dėl to ir esi mylimas.
Ištrauka iš knygos „Krikščionis ateistas“
_64x64_9de.jpg)
