Disciplina namuose

Mūsų santuokos pradžioje mano žmona Dona porą metų dirbo sesele didelės vaikų ligoninės pediatrijos skyriuje. Jos skyriuje nuolatos lankydavosi jauni pacientai, kuriems buvo būtina medicininė pagalba, kartais net ir labai skubi. Vienas didžiausių iššūkių jos darbe buvo ne emocinė įtampa rūpinantis vaikais, kurie galbūt nebepasveiks, bet mažųjų pacientų giminaičiai, turintys gal ir gerų, tačiau netinkamų supratimų. Kartais tėvai ar kiti artimieji skundžiasi ar nesutinka su paskirtu gydymu sergantiems ar sužeistiems vaikams. Jiems labai sunku matyti savo vaiką, kenčiantį skausmą ar nepatogumą, kai būtina suleisti vaistus ar išgerti nemalonaus skonio medikamentus. Mano žmonai ir jos kolegoms ne kartą teko išgirsti kaltinimų, jog jie yra „žiaurūs“ ar „beširdžiai“.

Ne kartą mano žmonai teko girdėti žodžius: „Niekada negalėčiau dirbti sesele šiame skyriuje, nes labai myliu vaikus.“ Ir nors mano žmona niekada garsiai neatsakydavo, tačiau pagalvodavo: „Ar jūs iš tiesų manote, kad aš dirbu šį darbą, nes nemyliu vaikų? Yra visiškai priešingai! Būtent dėl to, kad myliu jūsų vaiką, aš renkuosi trumpalaikį skausmą suleidžiant vaistus, kad vaikas pasveiktų. Man labai sunku matyti jį verkiantį, tačiau aš žinau, kad ilgai jo gailėdama jam tikrai nepadėsiu, todėl renkuosi medicinines priemones, kurios pašalintų negalavimo priežastį ar bent jau jį sumažintų.“

Būtent tokio žvilgsnio į drausmę, į discipliną Dievas nori iš mūsų - net ir į discipliną tėvams, atsakingiems už gerovę namuose. Tiesą sakant, kalbant apie drausmę, pagrindinis hebrajiškas žodis, kuris vartojamas Senajame Testamente, ir pagrindinis graikiškas žodis, vartojamas Naujajame Testamente, perteikia mintį, kad pataisymai, korekcijos auklėja. Tai - teigiamos ir labai vertingos pastangos.

Šiandien daugeliui žmonių drausmė, disciplina asocijuojasi su neigiamais dalykais. Jie vertina discipliną per siaurą negatyvizmo prizmę, sieja tai su bausmėmis, skausmu, nepatogumais, netekimu ar praradimu. Nors  tai gali būti įtraukta drausminant, tikras drausminimas nėra savitikslis. Tai - tik priemonės norimam rezultatui pasiekti. Laiške hebrajams skaitome: Beje, kiekviena auklyba tam kartui atrodo ne linksma, o karti, bet vėliau ji atneša taikingų teisumo vaisių auklėtiniams (Hbr 12, 11).

Disciplina - tai šią akimirką vykdoma veikla, siekiant tam tikrų pasekmių „ateityje“. Ūkininkas disciplinuoja savo veiklą, t. y. aria, sėja, prižiūri dirvą, ir daro tai ne šiaip sau, bet turėdamas tikslą - sulaukti derliaus. Būtent dėl pozityvių rezultatų Dievas nenori, kad Jo mylimi žmonės apleistų discipliną. Krikščionims tai gyvybiškai svarbi tiesa, kurią reikia prisiminti, ypač kai užklumpa sunkumai.

Laiško hebrajams autorius, vadovaudamasis Patarlių knygos eilutėmis (Pat 3, 11-12), drąsina savo skaitytojus nepasiduoti nuovargiui ar netikėjimui išbandymų metu. Jis primena jiems, o kartu ir mums, kad Dievas kreipiasi į mus, kaip į savo sūnus, ir sako: Mano sūnau, nepaniekink Viešpaties auklybos ir nenusimink Jo baramas: nes kurį Viešpats myli, tą griežtai auklėja, ir plaka kiekvieną sūnų, kurį priima (Hbr 12, 5-6).

Taip Dievas kviečia ir tėvus būti panašius į Jį, mylėti savo vaikus ir tinkamai juos drausminti. Jis daro tai, rodydamas į teigiamą naudą, kai vaikai yra drausmingi: Auklėk savo sūnų, tai jis bus tau paguoda ir tavo siela džiaugsis (Pat 29, 17). Ir ne tik tėvai sulauks gerų vaisių, bet ir pats vaikas bus dėkingas: Kvailystė prisirišusi prie vaiko širdies, bet pamokymo rykštė išvaro ją (Pat 22, 15). Tinkamai auklėjamam vaikui, kurio kvailystės bus nuolatos parodomos ir taisomos, palaipsniui Dievo išminties grožis taps vis patrauklesnis.

Šventasis Raštas visą atsakomybę už vaikų auklėjimą uždeda ant tėvų, ypač ant tėčių, pečių. Taikliausiai yra pasisakęs apaštalas Paulius: Ir jūs, tėvai, neerzinkite savo vaikų, bet auklėkite juos drausmindami ir mokydami Viešpatyje (Ef 6, 4). Ši eilutė atskleidžia visas tėvų pareigas. Perspėjęs neerzinti savo vaikų, Paulius  įspėja tėvus, ypač tėčius, auklėti savo vaikus. Raginimas atrodo labai paprastas, tačiau jeigu kiekvienas tėvas iš tiesų jam paklustų, daugelis „visuomenės žaizdų“, susijusių su nepilnamečių elgesiu, tikrai būtų išgydytos.

Auginti ir auklėti vaikus nėra mokyklos, visuomenės, bažnyčios ar jaunimo grupės darbas. Ši pareiga priskirta tėvams. Pasak apaštalo Pauliaus, išauginti vaiką - ne kaimo, bet tėvo rūpestis.

Jeigu, remdamiesi Laiško efeziečiams 6 skyriaus 4 eilute, apie tėvystę mąstytume kaip apie įrankių rinkinį, tektų pripažinti, kad Dievas davė tėvams du pagrindinius įrankius auklėti vaikus - „discipliną“ arba drausminimą pagal Dievą ir „instrukcijas“ pagal Dievą. Šie žodžiai nurodo labai svarbias tėvų veiklos puses: tai - fizinės ir verbalinės priemonės. Disciplina, drausminimas pagal Dievą - tai veiksmai, kokių reikia imtis vaiko atžvilgiu, o Dievo duotos instrukcijos - tai, ką reikia vaikams kalbėti. Tam, kad vaikas užaugtų pasiruošęs gyventi šiame pasaulyje, šios dvi priemonės turi būti taikomos drauge.

Kalbant apie drausminimą, šiose eilutėse turima minty vaiko, kuris nepaklūsta Dievo paskirtoms valdžioms, pataisymą (Ef 6, 1-3). Kartais auklėjant galima pasitelkti ir fizines bausmes (Pat 22, 15 minima  „pamokymo rykštė“, kuri išvaro kvailystę). Modernioje visuomenėje kalbos apie fizines bausmes skamba barbariškai. Biblijoje, žinoma, nenurodoma, jog ši auklėjimo priemonė privalo būti taikoma kiekvienuose namuose. Nepalik vaiko nenubausto, nes jei suduosi jam rykšte, jis nemirs (Pat 23, 13) - čia kalbama apie drausminimą, sukeliant skausmą, ne stipresnį, nei sukeltų rykštės kirtis.

Tokio auklėjimo tikslas nėra vaiką pažeminti ir tai visiškai nesusiję su pykčio sužadintu žiaurumu. Tokį neteisingą elgesį su vaiku turėtų smerkti visi, kas turi nors kiek sveiko proto ir padorumo. Biblinis drausminimas nieko bendra neturi su žiaurumu ar smurtu prieš vaiką. Žiaurus elgesys su vaiku gali pasibaigti mirtimi, tačiau Biblijoje, kai kalbama apie auklėjimą, pasakyta, jog tai - ne pastovi ir ne vienintelė drausminimo priemonė, ir nuo tokio drausminimo vaikas tikrai „nenumirs“.

Siekdamas, kad drausminimo priemonėmis nebūtų piktnaudžiaujama, Dievas duoda dar vieną priemonę - instrukcijas arba taisykles. Tėvai yra tarsi mokytojai ir, norint vaikus ko nors išmokyti, reikia su jais kalbėtis. Daug kalbėtis. Patarlių knyga yra puikus pavyzdys, kaip tėvai nuolatos turi mokyti vaikus Dievo išminties per įvairiausius pavyzdžius ir situacijas - tiek geras, tiek blogas, kurias pateikia gyvenimas.

Žinoma, tai reikalauja laiko. Nepakanka tėvams tik kartais paimti į rankas rykštę, būtinai reikia kalbėtis. Būtina mokyti vaikus Dievo žodžio taip, kaip Dievas moko mus. Kai prireikia panaudoti rykštę, vaikas turi žinoti, kaip ši situacija atrodo biblinių tiesų šviesoje.

Kai tavo dukra nusideda, paprastais žodžiais paaiškink jai, ką ji padarė ne taip. Ji turi suprasti, ką padarė ne taip. Atkreipkite jos dėmesį į Dievo valdžią ir autoritetą, parodydami, ką Dievas mano apie susidariusią situaciją tiek tiesiogiai ir atvirai (Melagingai neliudyk), tiek perkeltine prasme (Vaikai, visuose dalykuose klausykite savo tėvų, nes tai patinka Viešpačiui - Kol 3, 20). Pasakyk jai, kad turėtum panaudoti rykštę, nes labai ją myli ir negali abejingai žiūrėti į netinkamą jos elgesį (Pat 13, 24), taip pat tu myli Dievą, todėl negali nepaklusti Jo žodžiams (Jn 14, 15). Tuomet paprastai paaiškink, kad už tokias nuodėmes Jėzus mirė ant kryžiaus. 

Atminkit: kiekviena situacija, kai reikalingas griežtas sudrausminimas, yra puiki proga skelbti Evangeliją. „Aš ir tu esame nusidėjėliai. Bet Jėzus mirė už tokius nusidėjėlius kaip mes, kad mūsų nuodėmes būtų nuplautos. Dievas atleidžia kiekvienam, kuris tiki Jėzumi. Esu pasiruošęs melstis ir prašyti Dievo, kad Jis duotų tau naują širdį, kuri nekęstų nuodėmės ir pasitikėtų Jėzumi, kad Jis tikrai atleidžia.“ Praktikuokime tai. Ir kartokime tai kuo dažniau.

Kai tėvai įsigilina į šį mokymą ir, pasikliaudami Dievo žodžiu, tai praktikuoja, siekdami drausminti vaikus, paklusdami Dievo instrukcijoms, jie turi tvirtą priežastį melsti, kad Dievas, patikėjęs jiems šį vaiką, padėtų jį auginti, pasitelkiant dievišką išmintį, saugotų jį ir jo širdelėje įtvirtintų Dangaus karalystę. 

Iš http://www.ligonier.org 
vertė Jurgita Ratautienė

Bendrinti: