Menas klausyti

Pora gali gyventi po vienu stogu daugelį metų ir kalbėti, bet taip ir nesusikalbėti (Merė Katervud)[1]

Sutuoktinis pasakoja mums apie tai, kaip praėjo jo ar jos darbo diena, o mūsų akys toliau įsmeigtos į televizoriaus ekraną arba laikraštį. Retkarčiais ką nors numykiame, nuduodami, kad klausomės. Staiga sučirškia telefonas. Skambina draugas. Akimirksniu metame šalin laikraštį, čiumpame ragelį ir ryte ryjame kiekvieną iš jo sklindantį žodį. Mūsų sutuoktinis pavydžiai stebi, kaip gyvai dalyvaujame pokalbyje, jausmingai reaguojame į draugo žodžius, rodome nuoširdų susidomėjimą, išreiškiame giliausią užuojautą arba nenusakomą susižavėjimą. Ilgos pauzės byloja, kad klausomės labai atidžiai, bijodami praleisti pro ausis bent vieną žodelį. Maža to, mes gestais paliepiame vyrui ar žmonai pritildyti televizorių ir kalbame nusisukę į sieną, kad mūsų niekas neblaškytų, o visą dėmesį galėtume skirti telefonui.

Daugelis mūsų kuo puikiausiai sugebame klausytis, tik nesistengiame to daryti. Mums sunku klausytis žmogaus, su kuriuo gyvename po vienu stogu ir kurio balsą girdime dažniausiai. Lengva manyti, kad svarbiausia bendravimo dalis – kalbėjimas. Aišku, svarbu aiškiai ir suprantamai reikšti mintis ir jausmus, būti geru pašnekovu, turėti savo nuomonę ir žinių, kuriomis galėtume pasidalyti. Tačiau, pavyzdžiui, Biblija pabrėžia, kad bendravime kur kas svarbiau yra ne kalbėti, o klausyti.

Patarlių knygoje rašoma: Kas atsako iki galo neišklausęs, tas kvailas ir begėdis (Patarlių 18, 13). Kaip dažnai mes elgiamės kaip tik taip! Apaštalas Jokūbas Naujajame Testamente mus ragina: Žinokite, mano mylimi broliai: kiekvienas žmogus tebūna greitas klausyti, bet lėtas kalbėti, lėtas pykti (Jok 1, 19). Galbūt kaip tik todėl Dievas ir davė mums dvi ausis ir tik vieną burną – kad klausytumės dvigubai daugiau negu kalbėtume? Jei gyvenime vadovausimės Jokūbo patarimu ir dažniau prikąsime liežuvį, mūsų santykiai taisysis ir tvirtės.

Dažniausias žmogaus troškimas – būti išklausytam ir suprastam. Kai esame išklausomi ir suprasti, patenkinamas esminis mūsų poreikis – nebesijaučiame vieniši. Samariečių bendrija kartą išleido reklaminį plakatą, kuriame buvo pavaizduota milžiniška ausis, o apačioje didelėmis raidėmis buvo užrašyta: „Atvira 24 valandas per parą.“ Ši organizacija teikia žmonėms pagalbą, juos išklausydama bet kuriuo paros metu. Kai kurie žmonės pas psichologus ar terapeutus lankosi tik dėl to, kad juos kas nors išklausytų, ir ploja už tai pasakiškus pinigus.

Sutuoktinio dažniausiai nesiklausome iš tingumo arba dėl to, kad jau tariamės žiną, kas bus pasakyta. Santuokoje mes nesunkiai pasiduodame tokiems žalingiems įpročiams, kaip pašnekovo pertraukinėjimas, vienas kito sakinių užbaiginėjimas, visiškas „atsijungimas“ ir pan. Vienas konsultantas yra pasakęs: Pašnekovo išklausymas – tai dovana, kurią nuolatos reikia praktikuoti. Deja, tai bene veiksmingiausia išgydymo dovana, kokią tik žmogus gali turėti, nes kitam ji leidžia tiesiog būti, atsiskleisti. Šią dovaną turintis asmuo nepuola teisti ar patarinėti. Jis išreiškia paramą, kuri yra gilesnė ir veiksmingesnė negu žodžiai.[2]

Išklausymas – nelengvas, bet labai veiksmingas būdas parodyti, kad mylime ir branginame vienas kitą. Aišku, tam reikia nemažai pastangų: nelengva ramiai išklausyti sutuoktinį, kai jis ar ji tiesiog berte paberia savo jausmus ar nuomonę.

Daugelis mūsų – ne patys geriausi klausytojai. Daug kam šioje srityje reikia gerokai pasitempti. Išmokę laikyti liežuvį už dantų ir tinkamai išklausyti, sutvirtinsime santuoką. Žemiau pateikiame penkis prasto klausytojo bruožus.[3]

PENKI PRASTO KLAUSYTOJO BRUOŽAI

Patarėjas

Užuot įsijautęs į sutuoktinio būseną ir atjautęs, patarėjas neišklausęs iki galo puola patarinėti („Tau reikėtų daryti štai ką…“), šitaip tikėdamasis kuo greičiau išspręsti iškilusią problemą ir „nusiplauti rankas“. Ilgainiui toks nedėmesingumas ir amžinas patarimų bėrimas gali išardyti santuoką.

Su Patriku susipažinau, kai jam buvo keturiasdešimt treji, o santuokoje jis buvo išgyvenęs septyniolika metų. Puikiai jį įsiminiau todėl, kad pirmi jo ištarti žodžiai nuskabėjo labai dramatiškai. Užėjęs į mano kabinetą jis įsitaisė odiniame krėsle. Trumpai prisistatęs, staiga palinko į priekį ir labai susijaudinęs pasakė:

– Daktare Čepmenai, koks aš kvailys. Visiškas kvailys.

– Kodėl taip manote? – iškart pasiteiravau jo.

– Santuokoje išgyvenau septyniolika metų, o žmona mane paliko. Tik dabar supratau, kad elgiausi kaip visiškas mulkis.

– Bet kodėl taip apie save manote? – pakartojau savo klausimą.

– Kai žmona grįždavo namo, pradėdavo man pasakoti apie darbe kilusias bėdas. Aš ją išklausydavau ir pateikdavau krūvą patarimų, ką daryti, kad tų bėdų sumažėtų. Patarinėdavau jai kiekvieną mielą kartą. Nuolat kartodavau, kad bėdas reikia nedelsiant spręsti, kad reikia čiupti jautį už ragų ir pan. „Problemos pačios neišsispręs. Tuo klausimu būtinai pasikalbėk su bendradarbiais arba viršininku. Bėdas reikia spręsti.“

Kai kitą dieną grįžusi iš darbo ji vėl pradėdavo pasakoti apie savo bėdas, aš pasiteiraudavau, ar ji paklausė mano patarimo. Ji papurtydavo galvą ir atsakydavo „Ne“. Tada aš dar kartą pakartodavau savo patarimą ir liepdavau jai veikti. Grįžusi namo kitą dieną ji vėl puldavo pasakoti man apie tas pačias bėdas. Aš ir vėl pasiteiraudavau, ar ji elgiasi, kaip jai patariau. Ji vėl papurtydavo galvą.

Po kokių trijų ar keturių dienų aš įtūždavau. Pasakydavau, kad jei jau ji tokia kvaiša ir neklauso mano patarimo, tai tegul nesitiki iš manęs jokios užuojautos. Numodavau ranka ir imdavausi savo reikalų.

Sėdėdamas mano kabinete Patrikas vis kartojo:

– Koks aš kvailys! Koks kvailys! Dabar supratu, kad jai mažiausiai reikėjo mano pararimų. Žmona tenorėjo, kad ją užjausčiau ir paguosčiau, kad išklausyčiau, skirčiau dėmesio, parodyčiau, kad suprantu jos bėdas, skausmą ir įtampą, kurią ji patiria darbe. Ji tenorėjo įsitikinti, kad myliu ir palaikau ją. Jai nereikėjo mano patarimų. Ji tenorėjo mano supratimo ir palaikymo. Tačiau aš nėkart nesistengiau jos suprasti – buvau pernelyg įsijautęs į patarėjo vaidmenį.[4]

Pertraukinėtojas

Labai dažnai, užuot klausęsi ir įsigilinę į tai, ką mums sako kitas, mintyse jau rezgame, ką jam atsakysime. Štai ką rašo labiausiai perkamų knygų autorius Styvenas Kouvis: Dauguma žmonių pašnekovo klausosi visai nesigilindami ir nesistengdami jo suprasti. Klausydamiesi jie suka galvą, ką atsakyti. Tokie žmonės arba kalba, arba ruošiasi kalbėti. Jie pasirengę sprauste įsprausti savo biografiją į kitų žmonių gyvenimą.[5]

Prieš kelerius metus mūsų vaikai per atostogas susiruošė paslidinėti vandens slidėmis. Paslidinėję jie dažnai susirinkdavo pasidalyti įspūdžiais. Kartą prie jų linksmai klegančio būrio priėjo vienas vyriškis. Vos išgirdęs, apie ką jie kalbasi, jis tuojau pat įsiterpė ir pradėjo pasakoti apie savo pasiekimus vandens slidžių sporte. Ir ne tik savo! Tas ponulis neužsičiaupdamas porino apie savo ir savo vaikų meistriškumą, savo valties greitį, naro kostiumo kainą ir t. t. Atrodė, kad jo kalboms nėra galo. Nors tai nutiko senokai, mūsų vaikai iki šiol puikiausiai jį prisimena. Jis nesusilaikė neįterpęs savo trigrašio, o vėliau nebeleido jiems nė išsižioti. Savo nesugebėjimu klausytis ir amžinu pertraukinėjimu jis sugadino jiems visą vakarą.

Nustatyta, kad vidutiniškai žmonės nepertraukinėdami vieni kitų klausosi tik septyniolika sekundžių. Šeimoje pertraukinėjimas gali virsti nė nepastebimu žalingu įpročiu. Šis įprotis ypač būdingas žodžžio kišenėje neieškantiems – tiems, kurie yra iškalbingesni ir ką pasakyti sumoja greičiau negu sutuoktinis. Kai kurie žmonės kalbėdami susivokia savo mintyse, jausmuose ir tik prabilę garsiai aiškiai juos susiformuluoja bei išreiškia kitam. Kita vertus, yra žmonių, iš kurių žodį sunku išpešti. Tokie linkę pirmiau viską nuosekliai apgalvoti ir tik paskui išsakyti savo mintis balsu. Taigi kai kuriems iš mūsų prireiks nemažai pastangų, kad nepertraukinėtume savo sutuoktinio ar nepultume užbaiginėti jos ar jo pradėtų sakinių. Kartai pertraukinėtojas neleidžia kitam ne tik išsikalbėti, bet ir apskritai prasižioti. Mums būtina išmokti laikyti liežuvį už dantų ir įdėmiai išklausyti kitą.

Ramintojas

Ramintojas panašus į pertraukinėtoją. Jis pertrauks jus vidury sakinio ramindamas („Neperdėk. Ne viskas taip blogai, kaip tau atrodo“, „Nebijok, viskas bus gerai. Bėda kaip nors išsispręs“ arba „Rytoj jausiesi daug geriau. Pamatysi“). Ramintojas užbėga už akių ir neleidžia pašnekovui iki galo išsakyti savo jausmų: susirūpinimo, nusivylimo, skausmo ir pan. Iš tikrųjų dažniausiai tai byloja, kad tokiems „ramintojams“ patiems reikia nuraminimo, paguodos ir patikinimo, kad jų gyvenime viskas klostosi gerai.

Racionalistas

Užuot dėmesingai išklausęs, racionalistas siekia paaiškinti, kodėl mes jaučiamės kaip tik taip, o ne kitaip. Išgirdęs nusiskundimą „Na ir baisi buvo dienelė“, racionalistas pasakys: „Nieko nuostabaus. Juk tam yra priežaščių: prastas oras, įtampa darbe. O dar tikriausiai nerimauji dėl mūsų finansų, ar ne?“

Nukreipiantis kalbą

Kai kurie žmonės, užuot pakomentavę išgristą nuomonę, kalbą nukreipia visai apie kitką – ir dažniausiai apie tai, kas domina juos. Jie sako: „Žinai, tai man primena apie…“ Ir pradeda porinti savo nuotykius arba, liaudiškai tariant, visiškai „nugrybauja“ į šalį.

Visi mes galime tapti puikiais klausytojais – tereikia noro ir šiek tiek pastangų: mokėkime pripažinti savo klaidas, trūkumus ir įgykime naujų įgūdžių. Toliau pateikiami patarimai iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti nenatūralūs, tačiau, patikėkite, labai padeda. Vadovaujantis šiomis gairėmis mūsų bendravimas per kelerius metus labai sutvirtėjo.

[1]          Mary Catterwood (1847–1901), JAV rašytoja, parašiusiu Mackinac and  Late Stories (Marianon).

[2]          Gerard Hughes.

[3]          Šitaip prastus klausytojus į penketą kategorijų suskirstė „Acorn Christian Foundation“. Daugiau informacijos ieškokite interneto svetainėje acornchristian.org

[4]          Gary Chapman „Penkios sutuoktinių meilės kalbos“ („Sidabrinis trimitas, 2001“).

[5]          Stephen R. Covey The Seven Habits of Highly Efective People (Simon & Schuster, 1999, p. 239).

Bendrinti: