Mumyse sukylantis demonas (I dalis)

Jūsų dėmesiui siūlome ištrauką iš Džono ir Polės Sandfordų knygos „Krikščioniškos šeimos atstatymas“ , kurią šiais, 2015 m.,  pakartotinai  išleido leidykla „Tikėjimo žodis“. Šioje knygoje autoriai, turintys per 30 metų sielovadinio darbo patirties, moko, kaip spręsti vedybines problemas ir šeimyninius konfliktus, vadovaujantis pasiaukojimu ir rūpinimusi kitais žmonėmis.

Mūsų nuomone, svarbiausia šiandien krikščionybėje - tai šeimos atstatymas. Kad ir kur nuvyktų krikščionis, visur sakoma: „Jeigu šito nepasieksime namuose, nepasieksime to ir niekur kitur. Jeigu šeimoje nėra krikščioniškos meilės, mūsų krikščionybė beprasmė.“ Mes tuo tikime, todėl ir rašome.

Vakariečių protus persmelkė destruktyvus mąstymo būdas, vadinamas materializmu. Žmonės mano, kad materializmas susijęs su daiktais. Net ir pamoksluose teigiama, kad turime per daug automobilių ir namų, televizorių ir jachtų, bet turtas išties nieko dėtas. Materializmas kur kas kenksmingesnis.

Materializmas - tai požiūris į gyvenimą, pasaulėžiūra. Pasaulėžiūra yra daugiau negu filosofija - tai požiūris, kontroliuojantis ir nulemiantis mūsų mąstymą. Nuo jo priklauso, kaip mes suvoksime, išgyvensime ir vertinsime supančią tikrovę. Materializmas, kaip pasaulėžiūra, yra gyvenimo suvokimą per penkis kūno pojūčius - tikra tėra vien tai, ką gali matyti, paliesti, girdėti, užuosti ar paragauti. Vis kita „nesvarbu“, „tai neturi reikšmės“ arba „tai nematerialu“, -  mes paprasčiausiai manome, kad tai neegzistuoja, todėl neturi reikšmės. Toks mąstymas atmeta beveik viską, ką vertina krikščionys. Tarkim, meilei teikiamas menkesnis realumo laipsnis, nes jos negalima matyti, girdėti, pačiupinėti, paragauti ar užuosti. Tačiau be meilės viskas beprasmiška. Materialistinio mąstymo žmonės kalba apie viltis, troškimus, ištikimybę, dorą, tiesą, filosofiją, principus, idealus ir tikėjimą tik pasikliaudami tuo, ką mato ir gali valdyti, tik tuo, kas, anot jų, lemia sėkmę. Todėl tikras tikėjimas pasauliečiui atrodo kaip atitrūkimas nuo tikrovės, o ne teisingas jos suvokimas. Liūdniausia, kad materializmo paveikta visuomenė nebesuvokia, ką reiškia turėti sielą ir dvasią. Svarbiausias Dievo tikslas kuriant šeimą yra dvasinis jos auginimas. Galingiausias šėtono, didžiausio ir pagrindinio šeimos priešo, ginklas, kuriuo griaunama šeima, yra materializmas - kruopščiai sugalvotas, iškreiptas proto nusistatymas, diktuojantis šeimoms tam tikrą požiūrį į gyvenimą. Todėl atgimusieji iš aukšto turi persijosi visas savo mintis per Dievo žodžio rėtį. O mes per visą šią knygą purtysime nuo šeimos gyvenimo medžio supuvusius materializmo vaisius.

Kas nors paklaus: „Kodėl Dievas apskritai sukūrė šeimas? Kodėl Jis sukūrė žmones?“ Prieš tai Jis sukūrė angelus, bet jie, matyt, negalėjo parodyti Jam asmeninės meilės ir atsidavimo. Reikėjo kažko daugiau - ir tai buvo Jėzus, Dievas ir kartu žmogus, pagal Dievo planą gimęs kaip pirmasis iš Naujosios Sandoros sūnų, išskirtinai dvasinis ir žmogiškas. Dievas galėjo sukurti kitokias būtybes, užprogramuotas mylėti ir garbinti Jį - daryti viską, ko Jis nori, bet, deja, jos būtų užprogramuotos. O sūnums, atvirkščiai, Dievas suteikia laisvą valią, nes niekaip kitaip jie nesubręstų. Kadangi Jis yra Dievas Tėvas, trokštantis į save panašių sūnų, Jis sukūrė tėvus, auginančius sūnus. Dievui svarbi kiekvieno šeimos asmens dvasia ir siela. Šeimoje Jis formuoja žmogaus charakterį ir asmenybę. Sieloje vykstantis charakterio vystymasis yra svarbiausias Jo rūpestis ir tikslas.

Žmonės klausia, kodėl egzistuoja blogis. Nors negalime iki galo atsakyti į šį klausimą, bet suvokiame, kad apgyvendindamas žmones nuodėmingose šeimose, tarp palaužtų žmonių, Dievas gali išaugins sūnus, kurie grumsis su šiais sunkumais ir taps stiprūs bei budrūs. Būtent mūsų nuodėminga prigimtis palauš mūsų išdidumą - ši pamoka  žmogaus gyvenime svarbesnė už viską. Todėl pirmąjį skyrių ir pavadinome „Mumyse sukylantis demonas.“

Pirmiausia ir svarbiausia, kas pasakyta Šventajame Rašte apie vaikų auginimą, yra štai kas: Jaunikaitis, įpratęs į savo kelią, ir pasenęs nepasitraukia iš jo (Pat 22, 6). O Naujajame Testamente skaitome:

Jūs, vaikai, klausykite Viešpatyje savo gimdytojų, nes šito reikalauja teisingumas. Gerbk savo tėvą ir motiną, - tai pirmasis įsakymas su pažadu: kad tau gerai sektųsi ir ilgai gyventumei žemėje. Ir jūs, tėvai, neerzinkite savo vaikų, bet auklėkite juos, drausmindami ir mokydami Viešpaties vardu (Ef 6, 1-4).

(Iz 48, 8). Visi nusidėjo, todėl mūsų prigimtis nuodėminga. Jau motinos įsčiose vaikai genetiškai paveldi mūsų sugedusią prigimtį. Mūsų nuodėmė persiduoda vaikams ir per aplinką, ir per elgesį, - žodžiu, visais įmanomais būdais. Nuo pat gimimo mūsų nuodėmės veikia mūsų vaikų gyvenimą!

Kad suprastume, kaip mes vystomės šeimoje, pakalbėkime apie Heivighursto - Eliso (Havighurst-and-Ellis) koncepciją, vadinamą „Vystymosi užduotimi.“ Ši teorija aiškina, kaip mes vystomės veikiami vidinių jėgų pagal mūsų vidiniam „aš“ skirtą projektą ir tvarkaraštį. Kiekvienas žmogus vystosi pagal savo unikalų planą ir individualų tvarkaraštį.

Pirmaisiais mentaliniais gyvenimo metais, be visų tam amžiaus tarpsniui būdingų pasiekimų, kūdikis išmoksta vieną pagrindinę pamoką, vadinamą „esminiu pasitikėjimu.“ Heivighurstas ir Elisas nevartoja žodžio „pasitikėjimas“ įprasta prasme: čia šis žodis nereiškia sugebėjimo tikėti kitu žmogumi - kad šis sakąs tiesą, kad atitinkamai elgiasi ar kad juo galima pasikliauti. Greičiau tai sugebėjimas atsiverti kitiems, priimti ir dalinti meilę. Besąlygiška meilė nepriklauso nuo kitų elgesio, todėl „esminis pasitikėjimas“ yra ypatingas sugebėjimas atverti širdį netgi tokiems žmonėms, kuriais sunku pasitikėti. Tai sugebėjimas rizikuoti, kai akis į akį susiduria netobuli žmonės. Jeigu žmonija būtų verta pasitikėjimo, būtų lengva gyventi atvira širdimi. Todėl žmonėms bendraujant labai svarbus „esminis pasitikėjimas“, kuris suteikia vidinių jėgų. Kadangi esame pažeidžiami ir nuolatos bendraujame su mus išduodančiais ir žeidžiančiais žmonėmis, „esminis pasitikėjimas“ yra charakterio pamatas, ant kurio statoma visa kita.

Per pirmuosius šešerius gyvenimo metus vaikas išmoksta daugiau negu per visą likusį gyvenimą, net jeigu vėliau ir įgyja keletą mokslinių laipsnių. Pirmaisiais metais jis mokosi kur kas intensyviau negu vėlesniais. Žodžiai „jaunikaitis, įpratęs į savo kelią“ nereiškia, kad vaiką reikia pradėti auklėti nuo šešerių metų amžiaus. Auklėjimas prasideda nuo gyvybės užsimezgimo įsčiose, tęsiasi iki gimimo ir suintensyvėja, kai vaikas ateina į šį pasaulį. Pačiais pirmaisiais metais formuojasi jo charakteris ir individualybė. Gyvenimas, o ne gimnazijos klasė, yra mūsų mokykla. Kad suprastume krikščioniškos šeimos unikalumą, turime suvokti, kad dvi svarbiausios sielos dalys - charakteris ir individualybė - susiformuoja per pirmuosius šešerius metus. Visas vėlesnis mokymasis yra tik karkaso užpildymas ir eksterjero dailinimas ant šio pamato. Jei tai suprasime, iš esmės pasikeis mūsų požiūris į vaikų auginimą.

Mes manome, kad praeities įvykiai priklauso tik praeičiai. Todėl dažnai sakome: „Pamirškime tai. Dabar jau nebesvarbu. Tai nebeturi mums įtakos.“ Bet tai netiesa. Kas įvyksta pirmaisiais mūsų gyvenimo metais, veikia mus visą gyvenimą. Mes, krikščionys, nelabai domimės pirmosiomis savo egzistencijos akimirkomis, pirmaisiais savo dvasios išgyvenimais ir tuo, kokia instinktyvi reakcija įsitvirtino mūsų prigimtyje.

Kai dvejų metų vaikas parkritęs susilaužo koją, jis gali likti raišas visam gyvenimui, jeigu kaulai suaugs neteisingai.  Tuos įskilusius kaulus mes matome rentgeno nuotraukoje. Bet apie žmogaus vidų - jo dvasią - mes taip negalvojame. Sena anglų patarlė sako: „Kaip lenksi šakas, taip medis ir augs.“ Tad meilės stoka, tėvo ar motinos netekimas, nežindymas arba per ankstyvas mokymas sėdėti ant puoduko yra tokios pat tikros traumos kaip ir kojos lūžis. Tai dvasinės traumos. Emocinės žaizdos sukelia skausmą lygiai taip pat kaip ir lūžusi koja, tik dažnai jos gyja daug ilgiau. Kartais dėl nuodėmingo reagavimo į įvykius pirmosiomis savo gyvenimo akimirkomis žmonės emociškai šlubuoja visą gyvenimą! Blogiausia tai, kad jei koks žalingas įvykis dažnai kartojasi, charakteryje susiformuoja instinktyvi uždarumo arba žiauraus agresyvumo reakcija.

Kūdikis gyvena naudodamasis pirminiais savo dvasios pojūčiais. Jis jaučia žmonių buvimą arba nebuvimą. Mes nežinome, ar prasidėjome motinos įsčiose, ar visada egzistavome danguje su Tėvu. Mes žinome, kad kūdikį veikia visi jo tėvų emociniai ir psichologiniai išgyvenimai, kai jis dar buvo įsčiose, ir tas šokas, kai jį iš šiltų įsčių ištraukia į triukšmą, šviesą, nukerpa bambagyslę ir neįprastai sugriebia svetimos rankos. Miegantis kūdikis švokščia kvėpuodamas, nes jis buvo užgautas, jam būtina, kad jį laikytų ant rankų, mylėtų ir guostų. Krikščioniška šeima pirmiausia turi suprasti, kad fizinis artumas ir glamonės gydo naujagimio emocijas. Be fizinių glamonių jis neišgyventų emociškai. Kūdikis gyvena švelniais prisilietimais, išmokančiais jo dvasią priimti ir atiduoti prieraišumą ir meilę. Per pirmąsias gyvenimo savaites ir mėnesius susiformuoja jo sugebėjimas bendrauti. Siela - gyva charakterio struktūra, per kurią reiškiasi žmogaus dvasios gyvybė, - tuo metu arba įgalina dvasią, arba užkerta jai kelią per kūną paliesti kito dvasią.

Medicinos mokslas nustatė, kad atlikus Cezario pjūvį, gydytojai ir medicinos seserys turi trinti naujagimio rankų ir kojų raumenis. O kai kūdikis gimsta natūraliai, jis patiria motinos raumenų spaudimą, todėl jo raumenys gali tinkamai vystytis patys. Lygiai taip pat yra mums gimus: mūsų dvasia sugeba pasiekti per kūną kito dvasią, apsikabinti ją, atiduoti ir priimti dvasios šilumą. Bet ši galia ne visai prabunda, jeigu kūdikis pirmaisiais gyvenimo metais nepatiria rankų prisilietimo šilumos. Mes vadiname tai „esminio pasitikėjimo“ sugebėjimu, nes „esminis pasitikėjimas“ yra širdies ir proto atvėrimas, kad galėtum atiduoti ir priimti. Šis sugebėjimas yra būtina žmogiškumo sąlyga. Mūsų tėvų neišmanymas, skyrybos ir nesantaika namuose gausina vis žiauresnę, nesugebančią mylėti, kartą.

Tada Viešpats Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė jam gyvybę. Taip žmogus tapo gyva siela (Pr 2, 7). Mes įgyjame žmogaus dvasią tiesiog atsirasdami. Dievas įkvepia mums savo dvasią, bet gyva siela tampame mes patys. Tai yra procesas. Mes tikime, kad, kai mūsų dvasia bendrauja su kitų dvasiomis, formuojasi mūsų charakteris ir individualybė. Jeigu vaikas nuolat patiria meilės šilumą, jo siela pajėgia džiugiai atverti savo dvasią. Tačiau, jei juo nesirūpinama ir blogai su juo elgiamasi, negali susiformuoti dvasinio bendravimo ryšiai arba gimsta nesveikos reakcijos. Sugebėjimas bendrauti išugdomas per ilgą laiką. Iš visų gyvų padarų kūdikis ilgiausiai išlieka bejėgis.

Gaila, kad tėvai dažnai galvoja apie savo kūdikius kaip apie lauko sėklas, lyg jie neglostomi ir neglamonėjami užaugtų kaip medžiai miške. Telyčaitei nereikia, kad karvė mokytų ją mūkti, taip pat kaip kačiuko nereikia mokyti kniaukti ar šuniuko loti. O kūdikis neišmoks kalbėti, jeigu su juo niekas nekalbės. Lygiai taip pat, jei neauklėsime žmogaus, jis neįgis bendravimo su žmonėmis įgūdžių ir jautrumo. Kvalifikuotas auklėjimas turi didelę įtaką charakterio ir individualybės formavimui. Žmogų reikia vedžioti, kad išmoktų vaikščioti, su juo reikia kalbėti, kad jis kalbėtų, jį reikia mylėti, kad jis mylėtų.

Per pirmuosius šešerius metus mes turime išmokti vaikščioti, kalbėti, valgyti, reikšti jausmus, kontroliuoti tuštinimąsi, žodžius, įgyti visus pagrindinius žmogaus gyvenimo įgūdžius, - viso šito mes išmokstame tik tiek, kiek mums perteikia kiti žmonės. Kaip tai svarbu! Meilė - ne tai, jog mes pamilome Dievą, bet kad Jis mus pamilo (1 Jn 4, 10). Šie žodžiai teisingi ir psichologiškai, nes nepatyrę kitų meilės, mes nesugebame mylėti.

Mes, krikščionys, per ilgai toleravome, kad motinos, vos pagimdžiusios kūdikį, išbėgtų į darbą. Visiškai nenutokdama, kad jos fizinis artumas gyvybiškai reikalingas kūdikiui, ji samdo auklę arba atiduoda vaiką į lopšelį. Mama mano, kad kūdikis dar neturi proto, todėl nesvarbu, kur jis būna. Išauklėta materialistinės kultūros, ji nežino, kad jos kūdikis turi dvasią, kuri jaučia, ar mama yra šalia, ar ne. Taip kūdikis auga be motinos ir pirmuosius šešis be galo svarbius mėnesius. Taip auga ateities tėvai, neturintys žmogiškos šilumos, auginantys kitus, dar labiau nesugebančius mylėti, o šie - kitus, ir taip žmonija ritasi žemyn. Tik Viešpaties malonė stabdo žmonijos žlugimą.

Dėl materialistinės kultūros įtakos daugelis tėvų (vyrų) nežino savo paskirties vaikų gyvenime. Kadangi neišmano apie dvasios gyvybę ir sielos formavimąsi, neįvertina, kad visi jų veiksmai ir pažiūros veikia jų vaikų charakterio formavimąsi. Berniukas mokosi būti vyru, stebėdamas savo tėvą, o mergaitės mokosi apkabinti vyrą arba jo vengti. Daugybė nesąmoningų bendravimo su žmonėmis įpročių (žr. Kol 3, 9) perduodami vaikams, nes jie gyvena su tėvais. Jeigu tėvai žinotų, kokie jie svarbūs, ar nesiektų aiškiau atspindėti Kristaus gyvybę dėl savo vaikų?

Mes džiaugiamės, kad, kai mūsų vaikai buvo maži, didžiąją nakties dalį jie miegodavo ant mano (Džono) krūtinės. Šis išgyvenimas išmokė juos semtis paguodos ir saugumo tėvo glėbyje, išmokė suprasti, kad jų tėvas bus su jais, kai tik prireiks, kad jis negrėsmingas ir galima pasitikėti tuo, kuris už juos daug didesnis ir stipresnis. Tėvams svarbu suprasti, kad, kaip jie nešios pilvo dieglių kamuojamą šešių mėnesių kūdikį, - susierzinę ar pilni gailesčio - turės įtakos vaiko saugumui ateityje. Kai kurie žmonės, kurie kreipdavosi į mus patarimo, bijodavo su mumis susitikti - tik vėliau išsiaiškindavome, kodėl: mat ta baimė kilo dar iš vaikystėje patirtos tėvo baimės.

(Bus daugiau)