„Trisdešimties ir dar vieniša? Tai tavo kaltė.“

Šiuo metu evangeliškose bendruomenėse kaip niekad daug nesusituokusių žmonių, o taip pat pasigirsta nuomonių, kad būti nesusituokusiu - tiesiog nuodėminga.

Debbie Maken staiga suvokė, kad jai jau 28 metai, o ji vis dar viena, ir jos nepasitenkinimas ėmė augti. Ji troško pasimatymų, buvo vieniša, prislėgta depresijos, nusivylusi ir - taip, tai tiesa, - baiminosi ateities. Galų gale ji leido sau išgyventi visas šias emocijas ir nusprendė pasitraukti iš nesusituokusių bendruomenės žmonių susirinkimų, iš naujo peržvelgė tai, ką Biblija kalba apie santuoką ir vienatvę, ir galų gale nusprendė, kad reikia „susiimti", jei ji kada nors nori ištekėti.

Būdama indų tautybės, ji susisiekė su indų krikščionių internetine pažinčių agentūra, kad surastų tinkamą gerbėją, ir 2001 metų liepos mėnesį, prižiūrima ir palaikoma tėvų, elektroninio pašto žinutėmis pradėjo susirašinėti su vyriškiu. Tų pačių metų spalio mėnesį jie susižadėjo. Šiuo metu laimingai ištekėjusi ir dvi mergaites auginanti D. Maken išleido knygą „Surimtėti santuokai" („Getting Serious About Getting Married"), kurioje „brėžia kelią į šeimyninę laimę". Ji viliasi apsaugoti savo dukteris ir daugybę vienišų moterų nuo „nereikalingos užsitęsusios vienatvės patirties".

Ji pradeda knygą, aprašydama daugelio vienišų moterų išgyvenimus: lengviau žvelgti į vienatvę kaip į nuotykį, kai esi kiek vyresnė nei dvidešimties, kai pakanka laiko įsivaizduoti, kas esi ir kokį gyvenimo kelią Dievas gali būti tau numatęs. Neturint sutuoktinio, yra daugiau galimybių keliauti ir rizikuoti, tarnauti ar skirti jėgų audringai karjerai. Bet, anot D. Maken, artėjant prie trisdešimties, visa tai praranda žavesį. Vėliau ji primena tarp vienišų evangelikų dažnai girdimus patarimus, tokius kaip: „Lauk Viešpaties, ir Jis duos tau sutuoktinį", arba „Jėzus žino viską, ko tau reikia", ir teigia, jog jie aiškinami klaidingai ir gimdo klaidingą teologiją. D. Maken siūlo vienatvės išsekintai vienišai moteriai tiesiog leisti sau prisipažinti: „Aš noriu ištekėti, ir tada viskas bus gerai".

Deja, šios tendencingos ir subalansuotos sintezės dalys paskęsta gėdos ir kaltės jūroje. Atrodo, laikomasi nuomonės, kad didžioji dauguma vienišųjų priima savo vienatvę kaip ypatingą Dievo dovaną (tai aš įžvelgiu vien iš tūkstančių elektroninio pašto žinučių, kurias gaunu kaip ChristianSinglesToday.com, žurnalo „Krikščionybė šiandien" dukterinio leidinio, apžvalgininkė. Minėtoje knygoje „liūto dalis" skiriama raginimui tuoktis. Suaugusiųjų viengungystė netgi vadinama nebibline, o santuoka - „bibliniu pavedimu" kiekvienam. Tačiau juk buvo žmonių, kurie skyrė visą savo laiką Dievo karalystės darbui, todėl jie negalėjo turėti šeimos (pavyzdžiui, Biblijos viengungiai: Paulius, Jeremijas, Barnabas, Jonas Krikštytojas), ar kurie dėl medicininių priežasčių negalėjo atlikti „santuokinės pareigos".

Požiūris, jog santuoka yra Dievo valia visiems tikintiesiems, daugiausia remiasi Adomo ir Ievos istorija. Dievas pastebėjo, kad Adomui negerai būti vienam, ir išsprendė tą problemą ne suteikdamas bendravimą su kitu broliu, draugu ar kaimynu, o suteikdamas jam sutuoktinę, ir tai esą turėtų reikšti, kad visiems kitiems žmonėms per visą istoriją eigą Dievas yra skyręs susituokti. Pauliaus samprotavimus, išdėstytus 1 Laiško korintiečiams 7 skyriuje, kuriais jis aukština viengungystę, esą lėmė unikalus istorinis kontekstas, kuris šiandien neaktualus.
Tiems, kurie tvirtina - „Juk Jėzus irgi buvo viengungis", - D. Maken trumpai atsako: „Yra daug dalykų, kuriuos Jėzus darė ar koks Jis buvo, bet mes niekad tokiais netapsime ir to nedarysime". Klausimas baigtas. Tai atrodo kaip nepatraukli ir pernelyg supaprastinta paradigma apie mūsų Ganytoją. Jei santuoka tikrai yra biblinis įgaliojimas kiekvienam tikinčiajam, kodėl nėra užrašytų tokių Jėzaus žodžių? Kodėl Jis neragino savo mokinių gyventi sėsliai? Kodėl nesakė moteriai, kuri buvo pagauta svetimaujant, eiti, daugiau nebenusidėti ir ištekėti? Kodėl Jis nepriekaištavo savo draugams, kurie, atrodo, buvo viengungiai, - Marijai, Mortai ir Lozoriui - kad jie nesituokia? Viešpats tiek daug kalbėjo apie vargšų poreikius, Dievo karalystę ir apie tai, kaip klysta fariziejai, o kodėl nesikreipė į vienišus savo laikmečio žmones, ragindamas juos tuoktis ir tokiu būdu, anot aptariamos D. Maken knygos, įgyti „aukščiausią vyrui ir moteriai duotą pašaukimą"?
Abejotinas ir kai kuriose krikščionių grupelėse naudojamas metodas - tai, kas Biblijoje pateikiama kaip aprašymas, laikoma privalomu dalyku. Biblija porą kartų mini „jaunystės žmoną", taigi daroma išvada, kad visi privalo tuoktis jauni. Deja, šis aprašytas metodas nepalieka vietos geresniems Dievo sprendimams: Jo asmeniniam prisilietimui prie mūsų gyvenimų. Jo santykis su kiekvienu iš mūsų yra asmeniškas, Jis turi skirtingus planus ir yra numatęs skirtingus laikus kiekvienam iš mūsų, o tokia „standartinė" teologija nepalieka vietos Jo nuostabiai tiesai.
Šiame straipsnyje minimoje knygoje D. Maken vardina kai kurias svarbiausias šių dienų „viengungystės epidemijos" priežastis: mūsų kultūra, žiniasklaida, vieniši vyrai, tėvai, ankstesnės kartos, klaidinga teologija. Tačiau baiminuosi, jog, piktai pirštu besdama į šiuos veiksnius, ji tiktai žadina kartėlį. Ar kada nors gėda ir kaltė, pyktis ir kartėlis buvo tinkami įkvėpėjai ar patarėjai - nekalbant jau apie biblines vertybes?

Baigiamuosiuose aptariamos knygos 30-tyje puslapių siūlomi sprendimai ir be kita ko teigiama, kad pasimatymai - tai žalingas ir neveiksmingas būdas sutuoktiniui sutikti; kad vieniša moteris turi būti namuose, geriausiu atveju ji gali pasitelkti tėvą ar tėvo autoritetą turintį asmenį, galimiems jaunikiams rasti; kad mes turime riboti vyrų galimybes bendrauti su moterimis (tai tikrai susilpnins jų motyvaciją), ir kad viengungiai neturėtų skirti daugiau nei tris mėnesius, kad įvertintų vienas kitą, ar jie - tinkama pora. Tokie alternatyviosios kultūros sprendimai geriau veikia teorijoje negu praktikoje. Paklausiau kelių pažįstamų vienišų vyrų, ką jie pamanytų, jei moteris, panaši į mane, tai yra netekėjusi 34 metų moteris, staiga užsidarytų namuose arba paprašytų tėvo tarpininkauti pasimatymuose. Jų nustebę ir pilni nepasitikėjimo žvilgsniai kalbėjo išraiškingiau už žodžius. Tačiau siūlyti alternatyviosios kultūros sprendimus visuomenėje, kurioje kai kuriems vienišiems krikščionims vis sunkiau nueiti į pasimatymus - nekalbant jau apie santuokas - atrodo rizikinga ir abejotina.

Aš, kaip ir daugelis pažįstamų vienišių, su nuostaba priėmiau tai, kad sulaukusi trisdešimties metų dar esu vieniša. Aš nelaikau vienišumo didesnio dvasingumo ženklu, kurio nenorėčiau atsisakyti, nors ir radau unikalių galimybių tarnauti šiame gyvenimo etape. Aš nevengiau santuokos. Iš tiesų leidau draugams kviesti mane į pasimatymus, užsiregistravau internetinėse pažinčių agentūrose ir meldžiausi, kad Dievas atvertų duris. Aš rimtai vertinau santuoką.

Ne rimtumas ar jo stoka tapo mano ir daugelio vienišų seserų problema. Didžiąją problemos dalį galima įžvelgti tarp šių statistinių duomenų: krikščioniškos sociologinių tyrimų agentūros „Barna" duomenimis, atgimusių moterų JAV yra 11- 13 mln. daugiau, nei atgimusių vyrų, o pagal 2000 m. atliktą JAV gyventojų surašymą, 86 nevedusiems vyrams tenka 100 nesusituokusių moterų. Ką tai reiškia? Man, vienišai krikščionei moteriai, yra kur kas mažiau galimybių ištekėti. Aš jaučiu, kad dėl šių demografinių pokyčių vis didėjantis niekad neištekėjusių moterų skaičius yra kur kas svarbesnis veiksnys vertinant mūsų viengungystę, nei požiūris į ją kaip į nuostabią dovaną arba teiginys, kad mes nepakankamai rimtai žvelgiame į santuoką.

Daugeliui iš mūsų vienišumas yra tiesiog kasdienybė. Greta maldos už mūsų kartos vienišių prabudimą ir mūsų pastangų daryti viską, kad sutiktume gerą, dievotą žmogų, mes taip pat stengiamės  atlikti kuo daugiau kitų dalykų šiame gyvenimo etape ir atrasti pasitenkinimą kiekvienoje situacijoje, kaip mus ir drąsina Paulius (Fil 4, 11-12). Bandome leisti Dievui atlikti išganymo darbą mūsų gyvenime; šiame etape, kurio galbūt visiškai nenorėjome, o tokie teiginiai, kaip kad santuoka - aukščiausias pašaukimas ir Dievo valia kiekvienam, kenkia dievoto gyvenimo siekiui ir vilčiai. 

Daugelis iš mūsų, kurie tebeesame vieniši, nesistengiame šlovinti vienatvės, tačiau ir nebenorime likti antrarūšiais piliečiais, o priminti sau ir į šeimas susitelkusioms mūsų bažnyčioms, kad Dievas myli, vertina ir nori dirbti per visus savo vaikus, nesvarbu, ar jie vieniši, ar susituokę.

Camerina Courtney yra žurnalo „Šių dienų krikščionė moteris" („Today's Christian Woman") vykdančioji redaktorė, ChristianSinglesToday.com apžvalgininkė.

Parengė Dalia Janušaitienė pagal www.ctlibraty.com