Mindaugas Sakalauskas: „Gera suvokti, kad ne atsitiktinumo, o Aukščiausiojo valia esame užgimę po Lietuvos padange“

Visą savaitę raginame melstis už Jonavos Tikėjimo žodžio bendruomenę ir siūlome geriau susipažinti su šios bendruomenės ganytoju - pastoriumi Mindaugu Sakalausku.
Jūs pasekėte Kristumi ankstyvoje jaunystėje. Ar tada norėjote tapti pastoriumi?

Sakyčiau, net labai ankstyvoje jaunystėje - nuo vaikystės iki 16 metų, paveiktas močiutės pamaldumo. Ir ne tik močiutės - kaip dabar suprantu, pačios Šventosios Dvasios traukiamas lankiau katalikų bažnyčią. Ne dėl sąžinės nuraminimo, ne dėl pareigos ar gerų darbų kaupimo - iš tikrųjų tikėjau, kad Dievas yra, ir norėjosi Jį pažinti, arčiau Jo būti. Pamenu, kaip mano, dar vaiko, jausmus užgavo mane sergantį aplankiusio gydytojo ironiška replikėlė, pamačius ant krūtinės kabantį kryželį: „Tai giliai tikintis būsi?..“ (Iki šiol atsimenu ir to gydytojo pavardę...). Ši ir kitos atmintyje išlikusios vaikystės bei paauglystės prisiminimų nuotrupos primena, kad jau tada nuoširdžiai tikėjau.

Tuo metu neįsivaizdavau, nežinojau, kad egzistuoja kitokios nei katalikų bažnyčios. Kaip dabar atsimenu, norėjosi būti kiek įmanoma arčiau Dievo. Maniau, kad arčiausiai Dievo yra kunigai. Todėl ėmiau rimtai mąstyti apie kunigystę. Tik iškilo viena „bėdelė“ - mano, paauglio, širdis tuomet buvo neabejinga ir vienai mergaitei... Mėčiausi, blaškiausi, vietos neradau neapsispręsdamas, ką rinktis, kol galiausiai sulenkiau kelius maldai Vilniaus Arkikatedroje šnabždėdamas Dievui: „Viešpatie, noriu turėti šeimą, bet noriu ir kunigu būti. Tebūnie, kaip nori Tu.“

Gal po metų netikėtai apsilankiau „Tikėjimo žodžio“ bažnyčios surengtoje Gyvosios Evangelijos konferencijoje, kurioje išvydau tai, ko niekada neregėjau ir negirdėjau. Susirinkę jauni, džiaugsmingi, nuoširdūs, draugiški, žmonės, tikintys uoliai, o, svarbiausia, pagal Bibliją. Pajutau, jog jie kur kas artimiau pažįsta tą Dievą, kurį tikiu ir kurio siekiu. Jie visi turėjo Šventąjį Raštą, o aš niekada nebuvau laikęs jo rankose. Pamokslas labai sujaudino sklindančiu pažinimu, aiškumu, užsidegimu. Tada pamačiau ir pirmąjį savo gyvenime pastorių. Tuomet pamaniau: „Aš irgi norėčiau tokiu būti - pažinti Dievo žodį ir jį skelbti kitiems.“ Tuomet maniau, jog tai per didelė svajonė, kuriai nelemta išsipildyti, tačiau po aštuonerių metų Viešpats ją įgyvendino.

Dar šiandien negaliu atsigėrėti Viešpačiu, kuris panoro duoti ne „arba, arba“, bet „ir, ir“- Jis įstengė suderinti ir šeimą, ir kunigystę (pastoraciją).    

Jūsų bendruomenėje itin gausu daugiavaikių šeimų. Kaip jos atranda savo vietą bendruomenės gyvenime?

Iš tikrųjų galime pasidžiaugti, kaip dosniai Viešpats apdovanojo vaikais. Vaikai, jaunimas atjaunina, pagyvina bendruomenės veidą, įneša gyvybingo šurmulio (kartais net pamokslų metu). Kadangi visos bendruomenės šeimos, turinčios vaikų, yra daugiavaikės, esame pripratę prie vaikų, kažkaip jų neišskiriame. Šeimos labai natūraliai, kaip ir kiekvienas kitas tikintysis, pagal savo norus, galimybes, gebėjimus, bendruomenės poreikius įsilieja į bendruomenės gyvenimą.

Malonus pastebėjimas ir džiugi patirtis, jog vaikai auga, o augdami patys imasi vienokių ar kitokių darbelių. Tad ne vienas ūgtelėjęs vienaip ar kitaip prisideda prie bendro labo: vieni tarnauja šlovinime, kiti - vaikų priežiūros ar jaunimo ugdymo jaunimo grupelėje, dar kiti padeda dirbti ūkinius darbus, organizuoti renginius ar vasaros stovyklėlės ir juose patarnauti.   

Ganydamas bendruomenę kiekvienais metais susiduriate su įvairiais iššūkiais. Kaip manote, su kokiais iššūkiais teks susidurti artimiausiais metais?

Manyčiau, jog iššūkiai, ganant bendruomenę, kartais trunka net visą gyvenimą. Žmogaus prigimtis ir jo poreikiai nesikeičia nuo Adomo laikų. Visada bus aktualūs žmogaus ir Dievo, žmonių tarpusavio santykių, kovos su tamsos jėgomis, žūstančių sielų išgelbėjimo klausimai. Kiekvieną šių sferų sudaro daug smulkesnių, konkrečių pastoracinės tarnystės reikalaujančių aktualijų. Todėl, manau, kad kaip ankstesniais, taip ir artimiausiais metais teks susidurti su tais pačiais iššūkiais, gal tik nežymiai pasikeitusiais. Teks siekti sveikai ganyti bendruomenę, rūpinantis mokymo sveikumu, maldingumu, santykių vienybe, gyvenimo šventumu, jaunosios kartos ugdymu, pasišventusia tarnyste tikėjimo namiškiams ir pasaulio žmonėms.  

Bendrijai švenčiant 25 metų jubiliejų norisi pasidžiaugti drauge nueitu keliu. Kuo norėtumėte pasidžiaugti Jūs?

Visko nesuminėsi, kuo širdis džiaugiasi, gal tik keletą džiaugsmų išsakysiu. Pirmiausia, gera jausti mus globojančią Viešpaties ranką, suvokti, jog ne atsitiktinumo, o Aukščiausiojo valia esame užgimę po Lietuvos padange. Kitaip, anot Gamalielio, jau turbūt turėjome būti žlugę (Apd 5,38-39). Taip pat džiugu, kad auga bendruomenių ganytojų kompetencija, kaupiant tarnavimo patirtį ir siekiant teologinių žinių. Džiugina ir po visą Lietuvą (ir ne tik) išsibarsčiusių bendruomenių brolių bei seserų nepailstamos pastangos pažinti ir laikytis Kristaus valios. Jei Viešpats išliks maloningas, ganytojai stropiai ir išmaniai prižiūrės kaimenes, o šventieji nuolankiai ir klusniai seks Viešpaties žodžiu, tikiu, jog kaip bendrija džiaugsimės dar ne vienu 25-ečiu ir ne vienu gerų darbų, nuveiktų Dievo garbei ir žmonių labui, pėdu.       
    
Kalbino organizacinis komitetas
Bendrinti: