evangelija.lt | Įspūdžiai iš Vilties festivalio – didžiausio evangelizacinio renginio Lietuvoje (I)

Siūlome skaitytojams įspūdžius iš Vilties festivalio, vykusio „Siemens" arenoje spalio 29-30d. Iš pasakojimų galima jausti, jog dauguma vienaip ar kitaip prisidėjo prie šio renginio - kas prie muzikinės dalies, kas prie vaikų renginio ir t. t. Jei norėtumėte pasidalinti ir savo įspūdžiais, galite tai padaryti straipsnio komentaruose arba siųsti tinklalapio redaktorei. Dėkojame!

„Stabilumas, kurį inkaras suteikia laivui, kai tas pagaliau prisitvirtina, yra panašus į tą, kurį suteikia krikščioniui viltis, įsitvirtinusi toje šlovingoje tiesoje" C. H. Spurgeonas.
Vilties festivalio metu išgyvenau, jog visos renginio organizavimo tarnystės buvo be galo kruopščiai apmąstytos. Iš tiesų galėjome jaustis lyg laive, kuris turi visas reikiamas dalis, įrengimus ir net komforto detales. Taip norėtųsi, kad toks išgelbėjimo link žmones plukdantis laivas į Lietuvą atplauktų kasmet...
Jūratė Bernotienė

Vilties festivalis? Pilna „Siemens" arena Vilniuje? Vis dėlto šis savo apimtimi, skaičiais ir užmanymais didelis renginys man paliko šiltą jaukumo įspūdį. Vilties festivalis suteikė galimybę drauge su tikėjimo namiškiais visus metus dalintis atrastu gyvenimu ir viltimi su tais, kuriems to reikia, kartu skleisti tikėjimą ir vėl, kartu susitikus festivalyje, džiaugtis Viešpaties malone - kartu darbuotis dėl vieno tikslo ir kartu patirti, kaip Viešpats atsako į maldas. Gera matyti Viešpatį veikiantį per savo bažnyčią. Vilties festivalis - tai Lietuvai išlieta malonė. Ačiū Jam!
Lina Kerbelytė

Vilties festivalis - tai kažkas iš fantastikos srities! Vien užkulisiuose buvo tiek žmonių, kiek būna mūsų bažnyčios „Tikėjimo žodis" susirinkimuose. Festivalį mačiau nuo scenos. Buvo nepaprastai smagu giedoti Jam su broliais sekmininkais. Kadangi repeticijas vesdavo du chorvedžiai, Edita ir Aleksandras, jautėmės netikėtai praturtėję ir tikrai nekasdieniškai.
O prie to nekasdieniškumo pojūčio svariai prisidėjo ir mėlyni, geltoni šalikai bei gražiai įrištos natos. Šventė, atrodytų, sukuriama iš paprastų dalykų, bet čia buvo įdėta daug meilės ir kūrybiškumo. Akyse dar ilgai stovės vaizdas, kaip mūsų dirigentai stovi pakėlę rankas, o už jų nugarų - tūkstančiai, tūkstančiai kėdžių. Nepakartojamas vaizdelis, stovėti šalia nuostabaus orkestro, - nesusilaikiau to neužfiksavęs filmavimo kamera. Buvo miela prisidėti prie renginio, mokantis nelengvą ir labai gražų repertuarą. Esu laimingas, kad, turėdamas tam labai nedaug laiko, vis dėlto suspėjau viską išmokti. Tikėkimės, kad panašūs renginiai greitai įvyks ir kitose Lietuvos arenose, - juk ne tik krepšiniui jos buvo neseniai pastatytos.
Artūras Bardzilauskas

Kai sutikau vaidinti spektaklyje „Dėlionė", maniau, kad vaidinsiu su didele kauke, už kurios niekas manęs neatpažins. Be to, galvojau, kad spektaklis bus rodomas vaikams kažkur nedidelėje patalpoje, kai tėveliai dalyvaus pagrindinėje „Siemens" arenos salėje vyksiančiame festivalyje. Intensyviai ruoštis Vilties festivaliui pradėjome nuo rugpjūčio mėnesio. Dėl repeticijų teko apriboti daugelį man ir šeimai įprastų veiklų. Artėjant festivaliui, visiškai pakriko ne tik mano, bet ir visos šeimos dienotvarkė. Netrukus sužinojau, kad mano herojus neturi kaukės, o spektaklis bus rodomas pagrindinėje „Siemens" arenos salėje, kurioje laukiama kelių tūkstančių vaikų. Nuo šių naujienų man darėsi silpna, norėjosi pabėgti, bet pasitraukdama pavesčiau visą komandą. Likusius keletą mėnesių ne tik repetavau, bet kovojau su savo baimėmis, kompleksais, atsikalbinėjimais. Netrukus vienas po kito pasipylė įvairūs sunkumai darbe, šeimoje, sutriko sveikata, iškilo finansinių problemų... Iš pradžių galvojau, kad tai - atsitiktinumai, bet visgi teko pripažinti, kad tai - tamsos jėgų atakos, kurios dar labiau suaktyvėjo, kai į festivalio organizavimo darbus įsijungė vyras ir dukra. Netikėti ir nepalankūs įvykiai vykdavo tiesiog „lygioj vietoj". Dabar visa šeima gyvenome su malda širdyje, siekdami išsaugoti budrumą. Stengėmės viską daryti atsargiai ir apdairiai.
Išbandymai persekiojo ir kitus komandos narius. Tačiau patirtas dvasinis pasipriešinimas mums buvo akivaizdus įrodymas, kad tai, ką darome, yra labai svarbu.
Vilties festivalio diena pranoko visus mūsų lūkesčius. Į renginį susirinko per 7 000 vaikų ir tėvelių. Nors renginys buvo skirtas vaikams, tačiau buvo matyti ne tik sujaudintų vaikų, bet ir jų tėvelių. Vyras pasakojo, kad spektaklio metu, kai pagrindinė veikėja Rasa suprato, kad ją myli Dievas, šios žinios paliesta šalia sėdinti moteris apsiverkė. Renginio pabaigoje į priekį, pakviesti Jėzaus į savo gyvenimą, išėjo daugybė vaikų ir tėvelių.
Tikiu, kad Dievas palietė daugelį žmonių. Esu dėkinga Dievui už Jo malonę ir palaikymą viso pasiruošimo metu. O patirti sunkumai ir išbandymai tik dar labiau mane priartino prie Dievo.
Rūta

O mes buvome kelyje, kitoj Lietuvos pusėj, tirštame rūke. Dėkui brangiai draugei, kuri perdavė informaciją ir didžiulis DĖKUI Marijos radijui už tiesiogines transliacijas. Dievo malonė, gailestingumas, Jo didybė ir džiaugsmas Viešpatyje pasivijo mus net už kelių šimtų km nuo „Siemens" arenos.
Rasa Malakauskienė

Renginys labai patiko. Buvo labai gera pačiam dalyvauti ir stebėti kitų atlikėjų pasirodymus. Esu labai dėkingas Dievui, kad Jis palietė mano dukros širdį. Tikiu, kad tai - tikra.
Festivaliui pasibaigus, po kurio laiko pajutau: kaip gaila, kad jis pasibaigė... Neliko lūkesčio, pasiruošimo jaudulio... Šiek tiek gaila, kad neatėjo nemažai mano kviestų žmonių...
Festivalis pasibaigė, bet Dievas liko! Dievas, kuris niekada mūsų neapleidžia ir visados girdo savo dangišku vynu, maitina savo žodžiu.
Darius Pranskus

Dėkoju Dievui už šiuos, lūkesčius pranokusius, Vilties festivalio renginius. Nuostabu buvo matyti pilną areną žmonių. Viliuosi, kad skambėjusi žinia įžiebė viltį daugelio žmonių širdyse, o tikinčiuosius sustiprino ir padrąsino toliau sekti Kristumi. Labiausiai stebiuosi, kad organizuojant festivalį darbavosi tokia daugybė tikinčiųjų iš skirtingų bendruomenių. Panašu, kad susikalbėti vis dėlto pavyko! Taip norisi, kad ir toliau atvirai, nuoširdžiai bendrautume, ieškodami to, kas vienija, o ne to, kas skiria...
Žaneta Lazauskaitė

Neseniai praėjo Vilties festivalis. Atrodo, tiek daug ruošėmės, laukėme, meldėmės... Dar prieš Vilties festivalį pastebėjau pokyčių: į bažnyčią ateina nauji žmonės, sugrįžta seni. Visa Utenos „Tikėjimo žodžio" bažnyčia laukė renginio. Savaitę prieš renginį kas vakarą susirinkdavome bažnyčioje maldai už šį festivalį.
Iš Utenos važiavo 4 autobusai. Buvome paruošę ir važiavusiems į šį renginį padalinome bei paprašėme užpildyti anketas apie Vilties festivalį, užrašyti savo atsiliepimus. Visi užpildžiusieji anketas nurodė, kad pats renginys (ir muzikinė dalis, ir F. Grahamo žinia) patiko.
Asmeniškai man - tai įspūdingas renginys, tarnavo nuostabūs Dievo tarnai. Didelį įspūdį paliko Marinos Sosninos smėlio šou: tiesiog žiūrėjau išplėtęs akis, kaip menininkė plastiškais rankų judesiais smėlyje piešė ir tokiu būdu skelbė visiems Gerąją naujieną.
Darius Venslovas

Bus daugiau